Kinas
Nuo kovo 11 d. platformose „ŽMONĖS Cinema“, „Kino fondas“, „Telia“, „Cgates“ ir virtualioje „Skalvijos“ kino salėje galima pamatyti Andrejaus Končialovskio filmą „Brangūs draugai!“ („Dorogije tovarišči!“, Rusija, 2020). Šis filmas pernai pelnė Venecijos kino festivalio apdovanojimą, Rusija jį pristatė „Oskarui“.
1937 m. garsių menininkų šeimoje gimęs Končialovskis sukūrė per pusšimtį filmų, buvo Andrejaus Tarkovskio filmų „Ivano vaikystė“ ir „Andrejus Rubliovas“ bendraautoris. Kine Končialovskis debiutavo 1961-aisiais, kūrė SSRS, JAV, kitose šalyse. Tarp garsiausių jo filmų – „Asios Kliačinos, kuri mylėjo, bet neištekėjo, istorija“, „Sibiriada“, „Romansas apie įsimylėjėlius“, „Tango ir Kešas“, „Marijos meilužiai“, „Rojus“.
Filmo „Brangūs draugai!“ pagrindas – ne vieną dešimtmetį įslaptinti įvykiai Pietų Rusijos mieste Novočerkaske. Jie buvo pripažinti valstybės paslaptimi, slaptumas panaikintas tik „perestroikos“ metais. „Brangūs draugai!“ – pirmas filmas apie šiuos įvykius. Pasak Končialovskio, filmo konsultantas – pagrindinio karinio prokuroro padėjėjas Jurijus Bagrajevas, kuris 1992-aisiais buvo paskirtas Novočerkasko įvykių tyrimo grupės vadovu.
1962-ųjų birželio 1 d. pagrindinėje miesto įmonėje įvyko streikas. Darbininkai reikalavo sumažinti ką tik pakeltas maisto kainas ir padidinti sumažintus atlyginimus. Kitą dieną jie išėjo į centrinę miesto aikštę, nešini raudonomis vėliavomis ir Lenino portretais. Buvo ir lozungas „Chruščiovą į dešrą“. Kai prie šios įmonės nusprendė prisijungti kitos, valstybinė komisija (į miestą iš Maskvos atvyko Politinio biuro nariai Kozlovas ir Mikojanas) įvedė į miestą kariuomenę. Po kelių valandų nugriaudėjo šūviai. Kareiviai šaudė koviniais šoviniais. Žuvo dvidešimt šeši žmonės, šimtai nukentėjo. Septyni dalyviai buvo paskelbti streiko iniciatoriais ir nuteisti sušaudyti.
Pagrindinė filmo veikėja, kurios akimis ir rodomi įvykiai, – atsakinga Komunistų partijos komiteto darbuotoja Liudmila Siomina (Julija Vysockaja). Ji nuoširdžiai tiki, kad kuria komunistinę visuomenę, ir piktinasi darbininkų elgesiu. Ji tikra stalinistė. Liudmila kariavo, viena augina dukterį studentę. Bet kai ši dingsta, fanatiškos komunistės aiškus pasaulio vaizdas staiga griūva.
Interviu žurnalui „Ogoniok“ atsakydamas į klausimą, kodėl nusprendė rodyti įvykius būtent Liudmilos akimis, Končialovskis sakė: „Jei galėčiau paaiškinti tokio pobūdžio dalykus, būčiau ne filmo kūrėjas, o kritikas. Galiu tik pasakyti, kad norėjau sukurti filmą apie kartą, perėjusią karą, – labai šviesius žmones, komunistus. Jie tikėjo visuomene, kurią kūrė, tikėjo Stalinu, su jo vardu ėjo į frontą, mirė. Iš esmės tai buvo fanatiški žmonės, o kiekvieno fanatiko požiūris – labai siauras, čia ir glūdi jo drama. Aš nenoriu aiškinti – noriu, kad žiūrovas liktų sumišęs, sutrikęs. Būtent sutrikęs, kad jam kiltų poreikis susimąstyti, atsakyti į klausimą, kodėl jis vis dėlto myli šį veikėją, kuris neatitinka jo idealų. Mane domina pasaulio ambivalentiškumas, būdingų holivudiniam kinui pasufleruotų atsakymų stoka. Tuose žiūrovo apmąstymuose, viliuosi, slypi jo vidinis tobulėjimas.“
Masinėse scenose filmavosi Novočerkasko gyventojai. Filmas skyla į dvi dalis. Pirmoje, epinėje, susiduria valdžia ir liaudis. Antroji – lyriškesnė. Įtardama, kad jos duktė žuvo ir yra palaidota kolektyviniame kape, Liudmila bando bent jau su ja atsisveikinti.
Končialovskis stengėsi maksimaliai priartėti prie tos epochos sovietinių filmų stiliaus. „Brangūs draugai!“ – nespalvotas filmas, kurtas tada įprastu kadro formatu 1:33. Pasak režisieriaus, „šis formatas ypatingas, nes, priešingai nei šiuolaikiniame kine, leidžia pamatyti dangų. Naujos kinematografinės sistemos koncentruojasi tik į veiksmą ir minią. Dabar kino režisieriui vis sunkiau sužadinti žiūrovo fantaziją. Iš tikrųjų kinas visada buvo brutali meno rūšis. Šiuo požiūriu teatras daug poetiškesnis. Kad kino pasakojimas būtų tikroviškesnis, reikia labai daug – stambių planų, montažo, panoramų... Jūs galite gauti informaciją apie viską, kas domina. Bet kuo daugiau informacijos, tuo mažiau mes žinome. Tai ne mano mintis. Perfrazuoju Umberto Eco. Savo laiške anūkui jis rašė, kad informacijos gausa atima iš mūsų atmintį. Mes prarandame atmintį. Gerai žinome, ką pirkti ir valgyti, bet nieko nežinome, kas vyksta su mūsų tauta arba šalimi. Čia ir glūdi žmonių civilizacijos problema.“
