Lenkų filmų retrospektyva per „LRT plius“
Kovo 5 d. „LRT plius“ pradeda lenkų filmų retrospektyvą, kuri truks iki gegužės vidurio. Bus parodyti Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Krauze’s, Jerzy Stuhro, Jano Jakubo Kolskio, Jaceko Bromskio, Ryszardo Bugajskio ir Paweło Pawlikowskio filmai. Retrospektyvos pradžioje – keturi Andrzejaus Wajdos filmai: „Beržynas“ („Brzezina“, 1970), „Didžioji savaitė“ („Wielki Tydzień“, 1995), „Ponas Tadas“ („Pan Tadeusz“, 1999) ir „Katynė“ („Katyń“, 2007).
Andrzejus Wajda (1926–2016) – pasaulyje bene žinomiausias lenkų kino kūrėjas, ne vienoje šalyje tapęs lenkų kino personifikacija. Iki pat gyvenimo pabaigos Wajda kūrė filmus: paskutinio – „Povaizdis“ („Powidoki“) – premjera įvyko likus porai savaičių iki režisieriaus mirties, Gdynės kino festivalyje. Wajdos palikimas didžiulis – per keturiasdešimt filmų, dešimtys spektaklių. Nė vienas jų nėra atsitiktinis. Gimęs Suvalkuose, Starobilsko lageryje sovietų nužudyto karininko šeimoje, Wajda pats patyrė tai, ką apie savo kartą pasakojo filmuose. Kaip ir jo filmai, jis įkūnijo lenkų inteligento etosą, erudiciją ir nepakantumą bet kokiai prievartai. Wajda anksti tapo pripažintu režisieriumi, gyvu klasiku. Tai liudija ne tik gausūs apdovanojimai, tarp kurių „Oskaras“ už kūrybos nuoplenus ar Kanų „Auksinė palmės šakelė“. Jis kūrė filmus Prancūzijoje, Vokietijoje, buvusioje Jugoslavijoje.
Ankstyvieji režisieriaus filmai – svarbi vadinamosios Lenkų kino mokyklos dalis. Šios mokyklos filmuose svarbiausia tapo karo, aukos ir pareigos tėvynei tema, siejama su lenkų romantizmo tradicija, su kuria jaunosios kartos režisieriai dažnai polemizavo. Bene svarbiausias šios krypties filmas „Pelenai ir deimantas“ („Popiół i diament“, 1958) tapo universalus. Lenkų inteligento (jį suvaidino itin populiarus tapęs Zbigniewas Cybulskis) tragiškas pasirinkimas suprantamas kiekvienam. Filmu žavėjosi Andrejus Tarkovskis, Martinas Scorsese rodė jį savo grupei prieš pradėdamas kurti „Taksistą“, rusų rašytojas Andrejus Bitovas yra sakęs, kad jo karta suvokė save nuo tada, kai pirmąkart pasižiūrėjo „Pelenus ir deimantą“. Filmas iki šiol stebina gebėjimu apeiti griežtą ideologijos cenzūrą ir išsaugoti daugiaprasmiškumą. Wajda sakė kurdamas „Pelenus ir deimantą“ supratęs, kad cenzoriai skaito žodžius, todėl nusprendęs pasakoti vaizdais.
Wajda buvo su „Solidarumu“ maištingais 1981-aisiais, jo filmai prisidėjo prie komunistinio režimo žlugimo, po 1989-ųjų režisierius aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. Kita vertus, Wajdos filmai visada tiksliai atspindėjo kultūringosios Lenkijos dalies mintis, baimes, idealus, siekius ir net mitus. Jie labai įvairūs – ir temų, ir stiliaus požiūriu, bet dažnai filmus jungia glaudus režisieriaus ryšys su daile ir literatūra, noras suprasti Lenkijos istoriją, paversti filmus jos liudijimais.
2016-aisiais Gdynėje Wajda pristatė ne tik „Povaizdį“, bet ir dokumentinį filmą „Wróblewskis, pasak Wajdos“ („Wróblewski wg Wajdy“). Tai pasakojimas apie jaunystės draugą, iš Vilniaus kilusį dailininką, su kuriuo jie mokėsi Krokuvos dailiųjų menų akademijoje. Wajda prisipažino: supratęs, kad niekad negalės tapyti taip, kaip Wróblewskis, nusprendė mesti dailės studijas.
Wajdos filmų vaizdai įsimena iškart ir, be abejo, tai dar viena režisieriaus filmų ypatybė. Režisierius dažnai filmuose stilizuodavo lenkų tapybą: Jaceko Malczewskio, Stanisławo Wyspiańskio, Wróblewskio, kitų dailininkų kūrinių vizualinės parafrazės akivaizdžios „Panelėse iš Vilko“ („Panny z Wilka“, 1979), „Vestuvėse“(„Wesele“, 1973), „Viskas parduodama“ („Wszystko na sprzedaż“, 1969), bet pirmiausia „Beržyne“ („Brzezina“, 1970). Šis filmas – Jarosławo Iwaszkiewicziaus apsakymo ekranizacija, neišsakytų jausmų drama. „Beržynas“ nukelia į XX a. pradžios Lenkiją. Tuberkulioze sergantis intelektualas Stanislavas (Olgierd Lukaszewicz) grįžta iš sanatorijos Šveicarijoje pas brolį miškininką Boleslavą (Daniel Olbrychski). Stanislavas jaučia artėjančią pabaigą. Ją nušvies meilė brolio tarnaitei Malinai (Emilia Krakowska). Wajda rodo, kad mirštantis brolis pilnas gyvybės, o našlys Boleslavas po žmonos mirties apimtas depresijos, bet Malina traukia juos abu. Kad tiksliai perteiktų didėjančią emocinę įtampą ir veikėjų būsenas, režisierius pasitelkia tapybos (kai kurie kadrai – lyg Malczewskio paveikslai) ir literatūros citatas, aliuzijas, simbolius. Jie savaip iliustruoja modernistinę mito apie Erosą ir Tanatą versiją, kurioje moteris tapatinama su mirtimi.
1981-aisiais Vašingtone atsiimdamas „American University“ garbės daktaro vardą, Wajda sakė: „Nesistengiau prikelti praėjusių epochų, neportretavau ekrane didžių istorinių veikėjų, nepasakojau apie mūšius, štabus, kabinetų paslaptis, apie didžiąją politiką – apie visa tai, kas mūsų vaizduotėje siejasi su istorija. Priešingai. Visada pasakojau apie paprastus žmones, apie tai, kas jiems atsitiko, kas vyko tarp jų... Tik kad tie paprasti žmonės visada buvo įpinti į istoriją. Ir istorija – norėjo jie to ar ne – veikė jų likimus, gimdė jų dramas, jų dilemas, buvo jų pralaimėjimų ir jų pergalių dalyvė.“
Wajdos filmuose ne kartą skambėjo ir Holokausto tema. Žydai juose dažniausiai yra tarp pasipriešinimo ir pasidavimo, tai sąmoningos asmenybės, bet visiškai priklausomos nuo likimo ir istorijos. „Kartos“ („Pokolenie“, 1954), „Samsono“ („Samson“, 1961), „Peizažo po mūšio“ („Krajobraz po bitwie“, 1970), „Korčako“ („Korczak“, 1990) ir „Didžiosios savaitės“ („Wielki Tydzień“, 1995) herojai negali pakeisti savo ateities, bet stengiasi nepasiduoti, nelikti pasyvūs.
„Didžioji savaitė“ – Jerzy Andrzejewskio apsakymo ekranizacija. Tai pirmas tekstas, parašytas apie Varšuvos geto likvidaciją 1943-iaisiais ir kartu bandymas suvokti lenkų visuomenės reakciją į žydų tragediją. Jis pasirodė 1945 metais. Geto sunaikinimas sutapo su Didžiąja savaite. Kelios jos dienos rodomos filme, kai garsaus prieškario architekto duktė Irena (Beata Fudalej) randa prieglobstį pas buvusį meilužį ir jo žmoną. Inteligentai Maleckiai nori padėti Irenai, bet namo gyventojai tam pasipriešina. Seksualumo neslepianti Irena, stebinti, kaip dega getas, taip pat simboliškai sieja meilę ir mirtį, nors Wajda akcentuoja ir krikščioniškuosius prisikėlimo motyvus.
Wajda ekranizavo ne vieną klasikos kūrinį, tarsi prikeldamas jį naujam gyvenimui. Taip atsitiko ir su Władysławo Reymonto „Pažadėtosios žemės“ („Ziemia obecana“, 1975) ekranizacija. Šis vienas geriausių ne tik Wajdos, bet apskritai lenkų filmų – istorinė freska, rodanti moderniosios lenkų tapatybės pradžią. Adomo Mickevičiaus epo „Ponas Tadas“ („Pan Tadeusz“, 1999) ekranizacija turėjo susieti naujosios Lenkijos piliečius su klasikine tradicija. Wajda rašė: „Pirmiausia noriu filme pristatyti viską, kas svarbiausia Adomo Mickevičiaus kūrinyje – mūsų istorijas, mūsų praeitį. Retai prisimename, kad „Ponas Tadas“ – ne tik ironiškas, bet ir labai piktas mūsų nacionalinės prigimties paveikslas. Paveikslas lenkų, kurie iš pradžių ką nors daro, o tik paskui mąsto. Panašią situaciją stebiu ir dabar. Jaučiu, kad atėjo momentas, kai beveik po dešimties laisvės metų turėtume atsakyti sau į klausimus: iš kur ateiname, kas esame, kur einame.“
Privalomą mokyklinį kūrinį Wajda pavertė žaismingu pasakojimu apie primirštus laikus, atkūrė, atrodytų, chrestomatinius, bet iš tikrųjų labai spalvingus įvairių socialinių sluoksnių personažus bei jų gyvenimo būdą, vaizdus prisodrino ne tik poezijos, bet ir erotinio jaudulio ir sugebėjo išvengti dažnam panašiam filmui būdingos muziejinės atmosferos. Tai greičiau ne praeities, o mitinio „aukso amžiaus“ rekonstrukcija, bet kartu ir itin asmeniška Wajdos interpretacija, gal net priversianti ne vieną paimti į rankas kūrinį, kuris prasideda žodžiais „Lietuva, tėvyne mano...“ Literatūrologė Kazimiera Szczuka rašė: „Wajdos „Ponas Tadas“ – pramoginis filmas geriausia to žodžio prasme, kupinas žavesio, grožio ir poetinės magijos. Iš esmės filmas žadina tokį pat nerimą, kaip ir kruopščiai perskaityta Mickevičiaus poema.“
Wajdos „Katynė“ („Katyń“, 2007) – pirmas vaidybinis filmas, kuriame parodytas siaubingas NKVD nusikaltimas. Po 1989 m. buvo sukurta ne viena dokumentinė juosta, atskleidžianti beveik pusę amžiaus Lenkijoje slėptą tiesą apie Katynę. Wajda filme ne tik naudojasi Katynei skirtos nacių ir rusų kronikos vaizdais, bet ir dokumentiškai tiksliai atkuria paskutines lenkų karininkų gyvenimo valandas pakeliui į Katynę, visą žudymo mechanizmą. „Katynės“ autentiškumas ir dokumentiškumas – savaime suprantamas. Tačiau Wajdai rūpėjo ne tik sukurti kinematografinę svarbaus istorinio įvykio rekonstrukciją, bet ir tam tikra prasme materializuoti kolektyvinę tautos atmintį, vis dar išgyvenamą traumą. Epinis „Katynės“ pasakojimas apima ilgą laikotarpį – nuo 1939-ųjų iki vėlyvo pokario. Epiškumą pabrėžia ir monumentalūs, dažnai iš viršaus ar kamerai lėtai kylant į viršų filmuoti operatoriaus Paweło Edelmano kadrai, didinga Krzysztofo Pendereckio specialiai filmui parašyta muzika.
„Katynė“ prasideda dramatiškais 1939-ųjų rugsėjo 17-osios ryto vaizdais: ant tilto į skirtingas puses juda lenkų pabėgėliai. Vieni jų bėga nuo vokiečių, kiti – nuo ką tik Lenkiją užpuolusių rusų. Ant tilto ir rotmistro Andžėjaus (Artur Żmijewski) žmona Ana (Maja Ostaszewska) su dukrele. Jos ieško rusų nelaisvėn patekusio Andžėjaus ir atsisako grįžti Krokuvon kartu su generolo žmona (Danuta Stenka). Ana suranda vyrą. Ji bando įtikinti jį bėgti iš menkai saugomos stovyklos. Tačiau Andžėjus atsisako – būtų negarbinga sulaužyti priesaiką. Karininkai susodinami į gyvulinius vagonus ir išvežami į Rusiją. Toliau filme rodomi kelių karininkų ir jų artimųjų likimai – rusų majoro (Sergejus Garmašas) išgelbėtos Anos ir jos dukrelės, generolo (Jan Englert) šeimos, piloto (Paweł Małaszyński) seserų: išgyvenusi per Varšuvos sukilimą ir brolio atminimą siekianti įamžinti Agnieška (Magdalena Cieliecka) pasirenka Antigonės likimą ir patenka į saugumo kalėjimą, Irena (Agnieszka Glińska) mano, kad Lenkija niekad nebebus laisva, todėl reikia visais būdais išsaugoti tautos vertybes, net ir prisitaikant prie naujos valdžios. Dar vieną lenkų likimo variantą rodo leitenanto Ježio (Andrzej Chyra) situacija: jam pavyko išvengti sušaudymo, bet, pavėlavęs į generolo Anderso armiją, jis grįžta namo kartu su sovietais. Ježis tiki, kad gali būti naudingas naujajai Lenkijai, bet negali susitaikyti su mintimi, jog visi jį laiko išdaviku.
Didžioji tautos ir intymioji kiekvieno žmogaus istorija filme suliejamos nepastebimai, bet neatsiejamai.