Kinas
Regis, tai, kas vadinama prancūziška komedija, Lietuvoje vis dar turi paklausą. Nuo pat savo atsiradimo šis žanras keitėsi ištisą šimtmetį, bet jo dabartinė tradicija susiformavo kine jau atsiradus garsui. Tada prancūziška komedija išsiskyrė tiksliais dialogais ir vadinamaisiais bon mot – lakoniškomis frazėmis su gera humoro doze bei gana ironišku požiūriu į amžinas vyrų ir moterų santykių dramas. Komedijai visada suteikiama daugiau teisių pasakyti tai, ką visuomenė vis dar laiko tabu. Juk neatsitiktinai garsioji frazė „Kiekvienas turi savo trūkumų“ nuskambėjo būtent Billy Wilderio komedijoje „Džiaze tik merginos“, nes 6-ajame dešimtmetyje tik komedija galėjo sau leisti puritoniškoje Amerikoje užsiminti apie tolerantiškumą seksualinėms mažumoms. Dabar kine tabu lyg ir neliko, bet ir toliau apie svarbias permainas pirmieji dažniausiai prabyla komedijų kūrėjai, juk žiūrovams tai vis dar pats „lengviausias“ žanras.
Sophie Letourneur komedija „Milžiniška“ („Énorme“, Prancūzija, 2019“) rodo pokyčius, susijusius su pastarųjų metų požiūrio į lyčių vaidmenis transformacija. Filmo herojai – sėkmės lydima keturiasdešimtmečių pora. Kler (Marina Foïs) yra garsi pianistė, jos gyvenimas – kelionės iš vienos šalies į kitą, bet apsiribojama viešbučių kambariais ir koncertų salėmis. Kad Kler galėtų atsiduoti tik muzikai, jos vyras ir kartu agentas Frederikas (Jonathan Cohen) rūpinasi buitimi ir apskritai viskuo, net tuo, kad Kler laiku išgertų kontraceptinę tabletę. Letourneur tarsi apverčia aukštyn kojomis tradicinius šeimos, kurioje vyras yra sėkmės įsikūnijimas, o už jo stovi tvirta moteris, sukurianti palankias sąlygas vyro karjerai tarpti, vaidmenis. Pirmiausia komiškais vaidmenimis išgarsėję aktoriai tai pabrėžia ir išoriškai – susirūpinusia Kler veido išraiška, nors jos veidas dažniausiai nerodo jokių emocijų, ir pabrėžtinu Frederiko plepumu, sentimentalumu, dėmesiu menkiausioms detalėms. Pirmoji filmo dalis ir skirta tam, kad pabrėžtų: Kler vaidmuo šeimoje išskirtinai vyriškas, Frederiko – moteriškas.
Antroji dalis prasideda lėktuve, kai Frederikui tenka dalyvauti gimdyme. Palaikęs rankose ką tik gimusį kūdikį, jis pajunta milžinišką norą tapti tėvu. Pora yra sutarusi vaikų neturėti, ir Kler nesileidžia į jokias kalbas. Jos koncertinis gyvenimas suplanuotas ne vienus metus į priekį ir jokių pertraukų nenumatyta. Bet Frederiko mama (Jacqueline Kakou iš tiesų yra Coheno mama) jam pasufleruoja būdą, kaip Kler galėtų pastoti apie tai nė nenutuokdama. Šioje dalyje gausu komiškų situacijų, kurios netrukus pradeda iliustruoti visišką Frederiko susiliejimą su būsima motinyste. Jis lanko nėščiųjų kursus, rūpinasi Kler mityba, kalbasi su kūdikiu jos pilve ir pasikeičia net fiziškai: vilki plačius drabužius ir pastebimai storėja. Kler tame visame vyksme, regis, nedalyvauja. Ji rengiasi svarbiam koncertui ir negali susitaikyti su tuo, kad pilvas trukdo repetuoti. Savaime suprantama, kad būtinai turi atsitikti kažkas, kas sugriautų sklandžius Frederiko planus. Taip ir įvyksta: Kler sužino, kaip buvo apgauta, ir palieka vyrą. Be to, paaiškėja, kad svarbaus koncerto ir gimdymo datos sutampa.
Trečioji ir, regis, pati ilgiausia filmo dalis skirta gimdymui, kurį nuspręsta sukelti anksčiau. Sužinome daugybę fiziologinių smulkmenų, stebime gimdymą ir tikro kūdikio gimimo momentą, kuris, tiesą sakant, griauna prieš tai stebėtų komiškų ir gana sąlygiškų įvykių seką.
Pasižiūrėjusi „Milžinišką“ iš pradžių sutrikau, nes bandžiau suprasti, kam Letourneur visą filmą sąmoningai griauna komedijos sąlygiškumą, antrojo plano vaidmenims atlikti nuosekliai kviesdama vadinamuosius „natūrščikus“ – neprofesionalius aktorius ir aktores, filme tiesiog vaidinančius save: teisininkes, porų santykių mediatores, diplomatus, medikus, būsimas mamas ir tėvus... Tikra tokio pasirinkimo kulminacija ir yra gimdymas, kai matome visą galeriją akušerių, slaugių, gydytojų. Jų buvimas kadre, savaime suprantama, yra natūralus, nes jos vaidina tą patį, ką daro ir tikroje gimdykloje. Bet ar tai suteikia filmui daugiau autentiškumo – abejoju. Kita vertus, kam Letourneur reikia to autentiškumo, jei pagrindiniai filmo veikėjai – iš visai kito registro ir aktoriai jį puikiai kuria, pabrėžtinai komiškai utriruodami savo personažus, jų reakcijas ir emocijas. Tas dviejų stilistikų susidūrimas griauna „Milžiniškos“ vientisumą, išryškina siūles, kurios ir drabužyje, ir filme turėtų būti nematomos. Filmui stinga minčių grakštumo, Letourneur dažnai tiesiog baksnoja pirštu į tai, kas savime aišku. Ką duoda komedinio sąlygiškumo ir sąlygiškoje filmavimo aikštelėje atsidūrusių autentiškų žmonių susidūrimas? Ar tai nauja kine? Tikrai ne, nors režisierė su panašiais filmais, kurtais kad ir prieš beveik šimtą metų, gal ir nesusidūrė. Jos duotame interviu skaičiau, kad rašydama scenarijų susitiko su daugybe pianisčių ir akušerių, bet tai taip pat neįtikina. Galiausiai nusprendžiau, kad autentiški personažai turi sufleruoti žiūrovams filmo temos ir jo ištarmės svarbą, o tai dar labiau pabrėžia filmo madingumą. Nes „Milžiniška“ – madingas filmas, ir, matyt, nieko daugiau.
Živilė Pipinytė
