Kinas
Jonas Gricius (1928–2021) buvo iš tų žmonių, kurių gyvenimas apėmė kelias istorines epochas. Į jo gyvenimą sutilpo tarpukario Lietuva, tremtis į Sibirą pirmosios sovietinės okupacijos metais, sugrįžimas iš jos į pokario Lietuvą, studijos Maskvoje, garsiajame Sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK), paskyrimas į visais laikais maištingą „Lenfilm“ kino studiją, o 1958-aisiais sugrįžimas į dar tik pirmuosius savarankiškus žingsnius žengiančią Lietuvos kino studiją.
Vėliau Griciui teko būti ir studijos direktoriumi, ir Kinematografininkų sąjungos pirmininku, turėti įvairiausių pareigų bei įsipareigojimų, bet visa tai, regis, tik skatino jo ironiją ir talentą pamatyti save ir kitus iš šalies, nenugrimztant į valdžios euforiją. Aštrų ir savitą humoro jausmą Gricius, matyt, paveldėjo iš tėvo – tarpukario lietuvių numylėtinio, dramaturgo ir satyriko Augustino Griciaus. Vėlyvaisiais gyvenimo metais Gricius buvo aktyvus kino permainų stebėtojas ir dalyvis, parašė prisiminimų knygų, jo vertinimai liko tokie pat argumentuoti, ironiški ir aistringi. Jis mokėjo žavėti ir savo nepakantumu kvailybei, ir erudicija, ir manieromis. Todėl įsimindavo net trumpučiai jo pasirodymai ekrane – aktorius Gricius spindėjo, ypač sūnaus Augustino filmuose.
Gricius buvo iš tų, kurie formavo ir lietuvių kiną, ir jo žmones, ir jų požiūrį į savo darbą. Jis nufilmavo „Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptus į dangų“, „Paskutinę atostogų dieną“ ir kitus filmus, sudarančius lietuvių kino aukso fondą. Juose atsiskleidė Griciaus meistriškumas, mokėjimas suvokti režisieriaus sumanymą, rasti vizualinį jo atitikmenį ir išryškinti būtent režisieriaus sumanymo unikalumą. Kad to pasiektų, Gricius kartais būdavo griežtas: filmo „Būrys“ (1984) režisierius Aleksejus Simonovas vėliau skundėsi, kad operatorius nuolat jį kankino klausimu, apie ką yra filmas. Kita vertus, kas, jei ne Gricius, sukūrė metaforiškus vaizdus, kad ir tuos su rūpintojėliu filme „Niekas nenorėjo mirti“, kuriais parodyta tai, ko nebuvo galima pasakyti žodžiais. Gricius dirbo su dauguma mūsų kino klasikų, bet pirmiausia su Vytautu Žalakevičiumi, Raimondu Vabalu, Arūnu Žebriūnu. Kartu su jais ir sukūrė tai, kas dabar vadinama lietuvių kino poetika ir lietuvių operatorių mokykla, – Gricius buvo ir puikus pedagogas, suprantantis, kaip svarbu menininkui tobulai išmanyti amatą.
Jis pats buvo aukščiausio lygio profesionalas ir puikiai naudojosi visais savo profesijos instrumentais, pirmiausia šviesa. Apšvietimo meno Gricius mokėsi iš „šešėlių mistiku“ vadinto Andrejaus Moskvino, kuris filmavo ir Sergejaus Eizenšteino, ir avangardinės FEKS grupės narių Leonido Traubergo bei Grigorijaus Kozincevo filmus. Gricius perėmė ir filmą, kurio Moskvinas nebespėjo nufilmuoti, – Kozincevo „Hamletą“ (1964). Būtent šis maištingas „atlydžio“ dvasią perteikiantis filmas ir vėlesnis taip pat Kozincevo „Karalius Lyras“ (1971) pelnė Griciui visuotinį pripažinimą ir įrašė jo vardą į pasaulinio kino istoriją.
Gricius buvo universalus operatorius – meistriškai išnaudojo visas nespalvotos juostos galimybes, mokėjo priversti „suskambėti“ net prastą rusišką spalvotą kino juostą, tiksliai perteikdavo kino žanrų subtilybes, nes filmavo ne tik Shakespeare’o tragedijas, bet ir televizijos serialus (A. Žebriūno „Seklio Kalio nuotykius“ ar „Turtuolį, vargšą“), detektyvus (R. Vabalo „Ties riba“) ar pasakas (G. Cukoro „Žydroji paukštė“). Tiesa, pastarojo filmo žvaigždės Elzabeth Taylor ir Ava Gardner sukilo prieš Gricių, esą jas negražiai apšviečia, bet tokie faktai tik rodo operatoriaus charakterį. Bėgant metams Griciaus meistriškumas nenyko ir nevyto. To įrodymas – vienas paskutinių jo filmų Audriaus Stonio „Antigravitacija“ (1995): tokio erdvės ir laiko kine suvokimo gali pavydėti bet kuris šių dienų operatorius.
Gricius sulaukė daugybės ir LSSR, ir SSRS, ir nepriklausomos Lietuvos premijų, apdovanojimų bei garbės vardų. 2014 m. jam skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija – už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą ir už profesinę sąžinę.
Jei kada nors bus įkurta Lietuvos filmoteka, vertėtų ją pavadinti Griciaus vardu.
