Apie lietuvių kiną

Naujausiame periodinio Lenkijos mokslų akademijos leidinio „Kwartalnik filmowy“ numeryje išspausdintas didelis Ilyos Tsibetso straipsnis „Naujasis lietuvių kinas ir afekto medialumas. Kristinos Buožytės „Kolekcionierės“ ir Romo Zabarausko „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ atvejis“. Šis „Kwartalnik filmowy“ numeris skirtas vienai temai – kaip emocinis kino lygmuo veikia žiūrovo pojūčius, mat „žiūrovas yra ne tik protas, bet ir kūnas – priešais ekraną ar priešais monitorių“ – ir pavadintas „Pojūčiai ir afektai“.

Lodzės universiteto doktorantas Ilya Tsibetsas straipsnyje išsamiai analizuoja lietuviškus filmus, remdamasis Jacques’o Lacano koncepcija ir feministine Lauros Mulvey bei Mieke Bal refleksija. Pasitelkęs minėtus lietuviškus filmus jis įrodo, kad afektyvumas (jautrumas, emocionalumas) daugiausia yra mediatizuotas, o tai – savitas kino šiuolaikiškumo ženklas. Taip pat jis bando aptarti šiuolaikinį lietuvių kiną, kurio kūrėjai filmuose dažnai analizuoja afekto ir pojūčių problemas. Tsibetsas pabrėžia, kad vienas svarbiausių jo uždavinių buvo atkreipti dėmesį į lietuvių kiną, kurio refleksija Lenkijoje yra reta ir paviršutiniška.

Pasak straipsnio autoriaus, „pirmasis filmas – „Kolekcionierė“ (rež. Kristina Buožytė, 2008) – rodo darbą su trauma, kuri glūdi giliai pagrindinės herojės psichikoje, patirta po staigios tėvo mirties nuo vėžio. Atlikdama specifinę psichoterapiją, moteris atranda skirtingus savęs ir pasaulio emocinio suvokimo lygmenis. Kitas filmas, psichologinė kriminalinė drama, sukurta sekant kelio filmo konvencija, – „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (rež. Romas Zabarauskas, 2016). Tai vienas pirmųjų Lietuvoje pilnametražių filmų LGBT+ tema. Tačiau šiame filme akcentuojami ne tos pačios lyties asmenų santykiai ir jausmai (...), žiūrovo dėmesys kreipiamas į konstruktyvųjį afektyvumo lygmenį, peržengiantį seksualinės tapatybės ribas, bet kartu ribojamą tautinės veikėjų identifikacijos.“

Aptardamas „Kolekcionierę“ Tsibetsas remiasi Renatos Šukaitytės ir Audronės Žukauskaitės mintimis apie filmą ir pastebi, kad „žiūrėdama į savo atvaizdus, Gailė stengiasi išgauti realybės įspūdį, kuris padeda ne tik susitapatinti su matomu vaizdu, bet ir psichosomatiškai išjudinti savo protą“. Filmo herojės Gailės eksperimentas jam primena vizualius Cindy Sherman ir Nan Goldin 8-ojo ir 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečių projektus, kurie „įsirašė į vizualinės kultūros raidą kaip moteriškumo reprezentacijos ir savo subjektyvumo manifestavimo būdus reflektuojanti analizė“.

Filmą „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ Tsibetsas vadina „tam tikra prasme nekonvencionalia, kritiška (net ironiška) refleksija apie afektyvumo ir kino medijos ryšius“. Pasak jo, pagrindinis filmo herojus Romas (Denisas Kolomyckis) yra Zabarausko kino alter ego. Tsibetsas mano, kad „primityvi, nelabai realistiška pasakojimo schema atrodo kaip sąmoningas pasirinkimas – tai netipiškas kriminalinis filmas, queer road movie, kuriame slypi daug refleksijų apie pasakojimo kūrimą, o tai leidžia kūrėjui (ir filmo herojui, ir tikrajam režisieriui) ne tik manipuliuoti herojų jausmais, bet ir kontroliuoti filmo suvokimą“. Autorius pabrėžia, kad simbolinis Zabarausko autobiografizmas, savo paties įvaizdžio įterpimas į fikcinį personažą leidžia analizuoti filmą kaip kalbantį apie jautrumą, emocionalumą.

Įdomūs Tsibetso pasvarstymai apie Zabarausko filmo „lietuviškumą“. Pasak Tsibetso, „lietuviškų“ herojų gyvenimas yra stabilus, jie susiję su pasauliu, neturi (iš pirmo žvilgsnio) problemų dėl tapatybės apibrėžimo (tautiniu požiūriu), yra atviri. Tai naują Lietuvą kurianti karta. Kultūriškai svetimas iš Meksikos kilęs Romo vaikinas Karlosas. Jo santykiai su Romu specifiškai priklausomi. Veikėjai galiausiai neapleidžia geografinių Lietuvos ribų, lieka kultūriniuose ir sociopolitiniuose „spąstuose“. Romo Zabarausko filmą galima perskaityti ir iš kitos perspektyvos – kaip kūrinį, reflektuojantį takią šiuolaikinę seksualinę tapatybę, bet visų pirma – tautinę. Postkomunistinis lietuviškumas šiame filme parodytas kaip hibridiška tapatybė, kaip ją supranta Homie Bhabhy.“

Apibendrindamas Tsibetsas rašo: „Abiem analizuojamais atvejais kino medija tarsi tarpininkauja tarp herojų psichikos ir jų elgesio tikrovėje. (...) Abiejuose filmuose afektas, kaip psichologinė kategorija ir kaip humanistikos sąvoka, peržengia teorijos ir dogmų nustatytas ribas. Jo intensyvumas išauga tik įsikišus kino mediumui ir kinematografiškoje erdvėje. Taigi afektas paklūsta mediatizacijai – yra medijų tarpininkaujama psichinė būtis.“

„7md“ inf.