Kinas
„Baden Badenas“ („Baden Baden“, Belgija, 2016)
Rachel Lang filmo herojė Ana (Salomé Rochard) daro drąsios, savimi pasitikinčios jaunos moters įspūdį. Tačiau po konflikto su viršininku ji palieka darbą ašarodama. Ana nusprendžia, kad dabar gyvens tik pagal savo sąlygas. Jokių viršininkų, jokių įsakymų, visiška laisvė ir atsipalaidavimas. Ana važiuoja pas senelę į Strasbūrą ir atsidūrusi toli nuo tėvų pradeda iš naujo kurti savo kasdienybę. Tai nėra paprasta, nes Ana tebėra įstrigusi tarp paauglystės ir brandos. Ši tarpinė erdvė jai atrodo labai patogi, nes padeda išvengti sunkių sprendimų. Nors režisierė ir žvelgia į savo heroję jautriai, su simpatija, filme negalima nepastebėti ir problemų, kylančių Anos kartai, ir jos infantilumo, beje, kartais suteikiančio filmui gana pretenzingą atspalvį.
„Kūnas“ („Body / Cialo“, Lenkija, 2015)
Małgorzatos Szumowskos filmo herojai – teismo ekspertas (Janusz Gajos), kuris negali susitaikyti su žmonos mirtimi, jo anoreksija serganti duktė, kuri nekenčia tėvo, ir psichologė-psichoterapeutė (Maja Ostaszewska), kuri perduoda mirusiųjų artimiesiems velionių laiškus. Režisierė klausia, ar mūsų gyvenime dar liko vietos neįvardijamiems pojūčiams, keistiems atsitikimams ir tikėjimui anapusybe.
Szumowska pasakoja iš pirmo žvilgsnio paprastą istoriją, bet ji sugeba kasdienybėje įžvelgti daug metaforų, o dabartį pateikti kondensuotai. Szumowska tiksliai diagnozuoja šiuolaikinio žmogaus būseną vis nejaukesniame ir vis labiau prasmę prarandančiame pasaulyje, vis absurdiškesnėje tikrovėje. Tačiau kartu suteikia vilties, nes įžvelgia stebuklo galimybę. Tiesa, stebuklas – visai ne antgamtiškas, jis atsiskleidžia kaip žmonių artumas, gebėjimas nugalėti vienatvę, kuri filmo personažams atrodo vienintelė išeitis.
Szumowska mėgsta provokuoti, todėl ir šiame filme ji rodo kūnus – negyvus, su kuriais susiduria tėvas, bei išsekintus anoreksijos dukters ir jos nelaimės draugių, bet kalba apie nematomus žmones siejančius ryšius. „Kūnas“ rodo daugiaprasmę tikrovę, kuri filme atsigręžia savo metafizine puse. Stebina režisierės gebėjimas dabarties problemas rodyti kondensuotai, nevengiant juodojo humoro ir absurdo.
„Miręs ir tuo patenkintas“ („El Muerto y ser feliz“, Ispanija, Prancūzija, Argentina, 2012).
Tai juodoji komedija apie žudiką. Vieną dieną Buenos Airėse gyvenantis vyras suvokia, kad miršta. Supratęs, kad jam liko mažai laiko, samdomas žudikas Santosas (José Sacristán) pabėga iš ligoninės ir keliauja į Argentinos šiaurę. Turint omenyje Santoso „profesiją“, jis visada buvo arti mirties, todėl dabar ramiai artėja jos link. Degalinėje klasta prie jo prisijungia Erika (Roxana Blanco). Santosą kankina mintis, kad jis nesugeba prisiminti pirmo nužudyto žmogaus vardo. Ispanų režisierius Javieras Rebollo nori parodyti, kokia svarbi filme yra naracija, ir visą pasakojimą grindžia užkadriniais balsais, kurių funkcija įvairi: tai ir sausas komentaras, ir veikėjų minčių išraiška, ir subjektyvus situacijos vertinimas. Kartais pasakotojas net aplenkia ekrane rodomus įvykius, lyg bandydamas įtikinti, kad ne visada reikia tikėti tuo, ką girdime ar ką matome.
„Nieko fabrikas“ („A Fabrica de nada“, Portugalija, 2017)
Šis Pedro Pinho filmas – ir socialiai angažuota drama, ir miuziklas. Fabrikas, įsikūręs Lisabonoje, gamina liftus. Tiksliau, gamino, kol jo savininkai nepradėjo patyliukais pervežti įrangą ir medžiagas ten, kur gamyba bus pigesnė. Tai išsiaiškinę fabriko darbininkai pradeda streiką. Jie nori įkurti kooperatyvą, o fabriko savininkai nori nubausti streikininkus. Visa tai lydi audringos diskusijos, džiugių fantazijų ir abejonių akimirkos.
Šiuos filmus galima pamatyti virtualioje „Skalvijos“ kino salėje, o Nikolajus Solodnikovas, populiarios „YuTube“ laidos „Ješčionepozner“ autorius, siūlo susitikimą su kino scenariste Natalja Riazanceva: https://www.youtube.com/watch?v=ySLvcaTx10A.
Riazanceva parašė Larisos Šepitko „Sparnų“ („Krylja“, 1966), Kiros Muratovos „Ilgų palydų“ („Dolgije provody“,1971), Iljos Averbacho „Svetimų laiškų“ („Čužije pisma“, 1975) ir kitų garsių filmų scenarijus. Solodnikovui ji pasakoja apie savo vyrus – poetą, scenaristą, režisierių Genadijų Špalikovą ir režisierių Ilją Averbachą, apie pažintį su Josifu Brodskiu ir kitais savo epochos genijais, scenarijų rašymą ir užduotis mokiniams, būsimiems scenaristams. Viena jų – parašyti tekstą tema „Kokia aš buvau kvaila!“ – karantino laikotarpiu gali turėti ir terapinį poveikį. Tokį, beje, turi ir pokalbis su Riazanceva ar jame minimų filmų žiūrėjimas ir tekstų skaitymas.
„7md“ inf.
