Kinas
Švenčiant Ludwigo van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines verta prisiminti, kad didžiojo kompozitoriaus muzika ir asmenybė domino kiną nuo pat jo pradžios. Beethovenas – vienas populiariausių kino kompozitorių. Suskaičiuota, kad jo muzika kine panaudota iki dviejų tūkstančių kartų – ne tik vaidybiniuose filmuose, bet ir dokumentikoje, animacijoje, vaizdo žaidimuose, serialuose, televizijos filmuose. Pirmąkart Beethoveno muzika kine nuskambėjo 1929-aisiais. Kompozitoriaus kūrinius galima išgirsti Ingmaro Bergmano, Luchino Visconti, Luiso Buñuelio, Stanley Kubricko, Andrejaus Tarkovskio, Peterio Weiro, Jeano-Luco Godard’o, Chantal Akerman ir daugelio kitų iškilių kino kūrėjų juostose.
Beethovenas ir pats ne kartą yra tapęs filmų herojumi. Pirmąsyk bene 1936 m. Abelio Gance’o filme „Didžioji Beethoveno meilė“ („Un grand amour de Beethoven“), kuriame jį suvaidino Harry Bauras. Beethoveną kine taip pat vaidino Erichas von Stroheimas („Napoleonas“, rež. S. Guitry, 1955), Gary Oldmanas („Nemirtingoji mylimoji“, „Immortal beloved“, rež. B. Rose, 1994), Edas Harris („Kopijuojant Beethoveną“, „Copying Beethoven“, rež. A. Holland, 2006). Žinoma, ir Donatas Banionis vokiečių filme „Bethovenas. Gyvenimo dienos“ („Beethoven – Tage aus einem Leben“, rež. H. Seemann, 1976). Viename interviu aktorius yra sakęs, kad norėjo suvaidinti ne „ant koturnų“ pakylėtą genijų, bet menininką, brangiai mokantį už savojo kelio pasirinkimą, už kūrybinę laisvę. Kodėl Beethoveno ir kino ryšiai tokie glaudūs, svarstėme kartu su muzikologu Viktoru Gerulaičiu.
Kodėl kiną taip domina Beethovenas – tiek jo muzika, tiek asmenybė?
Man ir pačiam įdomu, kodėl kine tiek daug Beethoveno. Kai jis parašė Simfoniją Nr. 3, visi pašiurpo ir šiurpsta iki šiol, nors ne visi suvokia, kas tai yra. Kompozitorius labai nudžiugo J.W. Goethe’s „Vakarų ir Rytų divane“ perskaitęs, kad yra kūryba antrajai, trečiajai kartai. Beethovenas persirašė šitą sakinį į savo sąsiuvinį. Jo muzika ir yra antrajai, trečiajai kartai, o gal ir tryliktajai ar penkioliktajai. Gal todėl intuityviai kinas, ir ne tik kinas, jo muzika ir naudojasi.
Kita vertus, didžioji Beethoveno kūrybos dalis ne tik pranašauja romantizmą, bet ir savaime yra romantinė. Jis juk norėjo parašyti Simfoniją Nr. 10 pagal Goethe’s „Faustą“, kaip ir Mozartas norėjo rašyti operą „Faustas“.
Beethoveno gyvenimas – romantiko gyvenimo pavyzdys. Jis buvo vienišius, o vienatvė – pagrindinė romantizmo tema. Nelaiminga meilė – taip pat romantikų tema. Neįgalus – tai dar vienas „malonumas“, ir dar koks – kurčias muzikantas! Nemuzikantui atrodo, kad tai stebuklas, esą kaip kurčias gali muziką rašyti. Gali, jokių problemų. Yra vidinė klausa, kurią Beethovenas turėjo absoliučią. Tinka ir gyvenimo būdas – 56 butai, netvarkingas, vienišius, rūstus. Tik duok tokią figūrą. Gal kinui ir imponuoja pirmiausia tokia figūra, ir tik paskui jo muzika.
Ar galima jo muziką pavadinti kinematografiška?
Jei kalbėtume tik apie muziką, tai čia paprasta. Simfonijos Nr. 6 („Pastoralinės“) tituliniame puslapyje jis parašė: „Nuotaikos išraiška, o ne garsinė tapyba.“ Beethoveno muzika yra tokia stipri, turi tokius energinius užtaisus, kad negali palikti abejingų.
Manau, jo muzika turi visus gerai kino muzikai reikalingus bruožus – sukuria atmosferą, išraiškingai perteikia emociją, nuotaiką, pasižymi stipria vidine dramaturgija, yra įsimenama.
Tai ir noriu pasakyti. Tai milžiniškos energijos muzika, joje rasi visko. Ten tikrai yra ateities muzikos. Muzikantai jo paskutines fortepijono sonatas kartais ir vadina boogie-woogie. Pažiūrėkite, ką naudoja kinas, – visos jo kūrybos juk nenaudoja. Jeigu imsime fortepijoninę kūrybą, kiek domėjausi, be abejo, naudoja Sonatą Nr. 14, vadinamą „Mėnesienos sonata“. Simfonijų kiekvienos neima. Simfonija Nr. 3 per sunki. Net gedulingas maršas per sunkus, nes su Simfonijos Nr. 3 gedulingu maršu, žinote, Petrausko ar Jonausko nepalaidosi. Tik Rooseveltą, Kennedy ir Toscanini.
Suprantama, eksploatuoja Simfoniją Nr. 5. Taip likimas beldžiasi į duris, nors ten niekas iš esmės nesibeldžia. Bet tegul lieka ta apgaulė. Ten siuvėjas su nauju surdutu taip pasibeldė. Ir, žinoma, Simfoniją Nr. 9. Beje, jos abi yra dvi priešybės ir išreiškia du galingus Beethoveno pareiškimus. Simfonija Nr. 5 – tai pasipriešinimas tironams. O Simfonijoje Nr. 9 yra visuotinis džiūgavimas. Ne individo, o visuotinis džiūgavimas. Taip pat labai tinka kinui. Be abejo, tinka šiems laikams. Beethovenas yra aktualus. Kodėl kine niekas nesukūrė tokio lygio filmo apie Beethoveną kaip Milošas Formanas „Amadeus“ apie Mozartą?
Jei Jūs kurtumėte filmą apie Beethoveną, kas jame būtų svarbiausia? Kokia jo savybė ar gyvenimo momentas būtų esminis dalykas, vertas perteikti ekrane?
Aš norėčiau parodyti vienintelį dalyką: tai vienas vienišiausių menininkų pasaulyje. Tokio vienišo kaip Beethovenas daugiau nežinau. Tą ir akcentuočiau. O kas yra vienatvė? Didis dalykas. Iš jos išplauktų visi kiti dalykai – kančia, džiaugsmas. Ji tik gal vienoda. Nežinau... Tačiau Beethoveno vienatvė būtų esminis dalykas. Nebūtų esminis joks kurtumas. Paniurėlis, negražus, rauplėtas. Turėtų būti keistas, kaip ir visi genijai. O genijų yra nedaug – viens, du trys, ir viskas. Ir aktorius toks turėtų būti. Gal Jackas Nicholsonas? Jo akys tiktų, net ūgis panašus.
Kaip vertinate biografinius filmus apie didžiuosius menininkus, muzikus?
Labai neigiamai. Jie populiarina, bet ir subanalina. Kitokių kaip ir nėra. Tarpukariu JAV buvo sukurtas filmas apie Johanną Straussą „Didysis valsas“ („The Great Waltz“, rež. Victor Fleming, Julien Duvivier, Josef von Sternberg, 1938). Jame vaidino dainininkė Miliza Korjus, kuri turėjo puikiausių aktorinių sugebėjimų. Mažiukas žiūrėjau, bet atsimenu iki šiol. Tai tikras muzikinis filmas.
Nekenčiu ir nemėgstu biografinių knygų ar filmų apie bet kurį menininką. Yra, aišku, išimčių, tarkime, Henri Perruchot. Kodėl nemėgstu? Todėl, kad rašo: Rossini atsikėlė ir pasakė... Iš kur žinai, ką Rossini pasakė? Rossini paliko laiškų, dar kažkas kažką užrašė, ir viskas. Bet apie ką nors rašo, kad atsikėlė, išgėrė kavos, nuėjo, pasakė... Negaliu pakęsti. Tas pats ir kine.
Aš taip pat rašau knygas. Tarkim, apie savo pokalbį su Richardu Wagneriu Paryžiuje, kai nebuvau gimęs, bet ten nėra jokio melo, išskyrus tai, kad aš pats ten buvau. Bet man Wagneris kalba, ką tikrai yra rašęs. Tai jeigu tą išlaikytų kine, bet tai sunku... Literatūroje nėra taip sunku.
O populiarinimas nupigina menininką. Pažintiniai filmai tegu būna, bet kaip meno kūrinys tokie filmai man abejotini. Dabar toks laikas – tokia „pop“ epocha. Turime populiariąją kultūrą, populiariąją politiką, populiariąją ekonomiką. Lietuvoje tai totalu: populiarioji etika, estetika, buitis ir būtis.
Tikri režisieriai gerai išmano muzikos jėgą. Muzika – ypatingas menas. Visi vaikučiai paišo, paaugliai rašo eilėraščius. Bet parodykite vaikutį, kuriantį muziką. Vienas kitas. Tai išrinktiesiems. Muzika – išrinktųjų reikalas. Muzika gali fiziškai nužudyti žmogų. Faktų galiu išvardyti daug. „Moną Lizą“ žiūrėk nežiūrėjęs – nemirsi. Muzika yra judėjimo menas, ji iškart suteikia energijos, veikia ypatingai. Todėl režisieriai ir pasitelkia Beethoveną, kai reikia pribaigti žiūrovą kulminacijos momentu.
Ar Beethovenas rašytų kinui, jei būtų sulaukęs jo atsiradimo?
Bijau, kad pabandytų. Beethovenas bandė rašyti operas, jį traukė teatras. Parašė ir vieną operą – vieną silpniausių savo kūrinių. Jis rašė muziką Goethe’s tragedijoms. Liko vienuolikos spektaklių uvertiūros. Esu įsitikinęs, kad kinas Beethoveną trauktų. Manau, kad jis bent jau pabandytų. Beethovenas buvo šiuolaikiškas žmogus. Kinas, teatras, iš dalies poezija yra laiko menas. Kaip ir muzika. Tai jei viskas sutampa... Beethovenas yra absoliučiai kino kompozitorius!
Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė
Visą pokalbį rasite LRT laidoje „Čia kinas“
