Kas mes esame? Atsakymų variantai – nemokamuose VDFF seansuose

Socialinių tinklų ir visuotinio supanašėjimo laikais vis dramatiškiau kyla identiteto klausimas. Atsakymas į jį priklauso ne tik nuo asmeninių savojo „aš“ paieškų, bet ir nuo istorinių, socialinių, kultūrinių mūsų šaknų bei geografinių platumų, kuriose tos šaknys šimtmečiais raizgėsi. Užčiuopti mūsų ir mums artimų šalių žmonių kodą kviečia Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Specialiąją programą „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“ kino salėje ir internete bus galima pasižiūrėti nemokamai.

Pasak šios programos sudarytojos kinotyrininkės Annos Mikonis-Railienės, apie Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos ir Estijos žmones pasakojantys programos filmai – tai tarsi istorijos ir vaizdų galerija, leidžianti patirti žmonių ir visuomenių tikrovę, kurios epicentre yra individas ir jo likimas. Lietuvos kaimo senolio Anupro portretą piešia lietuvių poetinės dokumentikos pradininko Roberto Verbos kino poema „Senis ir žemė“ (1965). Savitas Verbos filmo tęsinys – Dušano Hanáko „Senojo pasaulio vaizdai“ (1972). Geriausiu visų laikų slovakų dokumentiniu filmu laikoma poetinė juosta pasakoja apie Tatruose, civilizacijos paribyje gyvenančius žmones, kurie, nepaisant dramatiškų likimų, sugebėjo neprarasti vidinės laisvės ir šviesios pasaulėjautos. Tauraus humanizmo kupinas ir estų kino klasiko Marko Soosaaro dokumentinis filmas „Moterys iš Kihnu salos“ (1973). Šiame stipriai Roberto Flaherty kūrybos paveiktame etnografiniame filme atsiskleidžia moterų valdomos salos kasdienė buitis ir darbai. Melancholijos persmelkto peizažo nuotaika lydi Janinos Lapinskaitės „Našlių pakrantę“ (2006). Filme režisierė skverbiasi į Kuršių nerijos moterų būties esmę. Į vaizdingą Transilvanijos kaimelį perkels vengrų režisierė Agnes Sós. Filme „Meilės tėkmės“ (2013) kaimelio gyventojų – daugiausia vienišių ir našlių – portretus ji piešia jautriai, primindama, kad meilės tėkmė gali prasiveržti kiekviename iš mūsų. Skirtingo amžiaus ir gyvenimo patirčių akistata tapo ir lenkų režisieriaus Marcelio Łozińskio filmo „Viskas gali atsitikti“ (1995) ašimi. Režisieriaus šešiamečio sūnaus spontaniški ir nuoširdūs pokalbiai su Varšuvos parke sutiktais senukais jau laikomi lenkų dokumentinio kino klasika.

Programa „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“ VDFF metu bus rodoma nemokamai. Nors kino salėse šios programos filmams skirta tik po vieną seansą, festivalio dienomis juos taip pat bus galima nemokamai žiūrėti platformoje Sinemateka.lt.