„Pirmąją bangą“ atidarys satyrinė gruzinų komedija
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ Vilniuje prasideda jau šį ketvirtadienį, rugsėjo 17 dieną. Oficialiu atidarymo seansu šiemet pasirinktas režisieriaus Kotė Mikaberidzės filmas „Mano močiutė“ (Sakartvelas, 1929). Peržiūrai gyvai akompanuos profesionalūs muzikantai, tapę neatskiriamais festivalio nebyliųjų seansų palydovais.
Kotė Mikaberidzė daugumai gruzinų buvo pažįstamas kaip aktorius, tačiau gruzinų kino istorijoje dažnai minimas kaip scenaristas. Pirmąkart tai įvyko 1928 metais, kai Mikaberidzė kūrė scenarijų trumpametražiui dokumentiniam filmui, kurį ketino pavadinti „Derliumi“. Sovietinėje Gruzijoje tokie filmai dar buvo vadinami „kultūriniais filmais“, nes jų turinys buvo edukacinis ar mokomasis, o temos siejosi su higiena, kolektyvizacija, žemės ūkiu, industrializacija, sveikata ir darbo sauga. Pasitelkusi šį žanrą, valdžia siekė įtikinti kartvelus, kad senieji papročiai modernioms sovietinėms tautoms tik kenkia, kad Gruzijos kalnų gyventojai yra viskuo aprūpinti, kad šalis aktyviai vysto infrastruktūros projektus ir panašiai. Nors Mikaberidzė ketino pasitelkti animaciją ir pažangius kinematografinius Dzigos Vertovo principus, galima drąsiai teigti, kad scenaristas „Derlių“ įsivaizdavo kaip kompromisą, o ne kaip drąsų eksperimentą.
1929-aisiais Gruzijos kino teatrus pasiekusi ir Mikaberidzės vizitine kortele tapusi „Mano močiutė“ – tikra „Derliaus“ priešingybė. Nieko panašaus kartvelų kine nebuvo nei prieš šio filmo premjerą, nei po jos. Filmo stilius kardinaliai skiriasi ir nuo kitų nebyliojo kino juostų, taip pat ir tų, kuriose vaidino pats Mikaberidzė.
... Sovietinio biuro darbuotoją, kurį vaidina aktorius Aleksandras Takaišvilis, netikėtai atleidžia. Kartu su šilta vietele jis gali prarasti ir šeimą: žmona ima grasinti skyrybomis. Vyras netrunka suprasti, kad darbą jis susigrąžins tik radęs įtakingą globėją. Prasideda kruvina kova už išlikimą. Filmo herojus – lyg vaikas, niekaip negalintis perprasti sovietinio mechanizmo. Scena, kai žiūrovai stebi lopšyje besisūpuojantį personažą, puikiai perteikia herojaus infantilumą ir vaikišką neviltį.
Filmo žanras – satyrinė komedija, tačiau „Mano močiutė“ žiūrovus geba ir nuliūdinti. Pagrindinis personažas vaidinamas nėra tik komiškas. Bet net ir beviltiškiausiose scenose režisierius pasitelkia humorą ir neleidžia sielvartui užvaldyti herojaus.
Deja, net humoras ir satyra neapsaugojo filmo nuo sovietų cenzūros. Mikaberidzė nusidėjo bent dukart. Pirma, režisierius apnuogino biurokratinę sistemą, paremtą protekcionizmu ir nesugebančią veiksmingai funkcionuoti, pateikė ją kaip visos sovietinės realybės prototipą. Antra, jis pasitelkė itin neįprastą prieigą prie filmo medžiagos. 1930-aisiais filmas buvo paskelbtas „akivaizdžiai antisovietine juosta, kurios piešiamas biurokratijos paveikslas nuteikia žiūrovą prieš Tarybų sąjungos vyriausybę“.
„Mano močiutė“ į Gruzijos kino teatrus grįžo tik 1967-aisiais, po draudimo prabėgus beveik keturiasdešimčiai metų. 1977m. režisierė Leila Gordeladzė restauravo filmą, o kompozitorius Olegas Karavaičiukas sukūrė jam garso takelį. Po ilgų sovietinės cenzūros metų atgimęs Mikaberidzės šedevras suteikia šių dienų žiūrovams galimybę ir vėl pasinerti į užburiantį, įmantrų ir unikalų „Mano močiutės“ pasaulį.
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ rugsėjo 17–20 d. vyks Vilniaus kino centre „Skalvija“, o rugsėjo 25–27 d. žiūrovų lauks Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.
