7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paralelinėje tikrovėje

Nauji filmai – „Tenet“

Živilė Pipinytė
Nr. 30 (1351), 2020-09-11
Kinas
„Tenet“
„Tenet“

Kelionei į kino teatrą – pirmyn atgal – sugaišau beveik valandą. Christopherio Nolano filmas „Tenet“ (JAV, 2020) trunka dvi su puse, dar maždaug pusę – reklama prieš seansą. Pusės dienos ir nebėra, nors „Tenet“ žiūrėti verta, be abejo, tik kino teatre. Tačiau atmintyje liks gal tik kelios scenos, keli kadrai ar žodžiai. Keista, kad taip kruopščiai buvo slepiamas filmo siužetas. Jis paprastas. Toks pat paprastas ir pagrindinis bevardis filmo herojus, CŽV agentas, kurį vaidina Johnas Davidas Washingtonas. Agentas gelbsti žmoniją nuo ekologinės katastrofos, kuri dar tik įvyks ateityje, nors iš tikrųjų suriša į kelias puses iškart krypstantį siužetą. Bet, regis, Nolanui ir nereikia sudėtingų herojų, nes svarbiausia – begalinis vaizdo atrakcionas, kuriame muštynės, gaudynės, katastrofos, nelabai motyvuoti, užtat gausūs efektingi veiksmo posūkiai ir kaip kaleidoskope besimainantys miestai ir veidai.

 

„Tenet“ prasideda Kijevo operos teatre, persikelia į Londoną, paskui į Mumbajų, Oslą, Vietnamą, Neapolį, o viena ilgiausių ir sudėtingiausių scenų filmuota Taline. Čia žiūrovų akyse keliasdešimt minučių vyksta tai, apie ką visą filmą kalba jo veikėjai ir kas, regis, labiausiai domina filmo režisierių ir scenaristą Nolaną, – tai laiko inversija, jo entropija, paralelinio pasaulio galimybė. „Tenet“ – žodis palindromas, kuris skamba taip pat skaitant iš abiejų pusių, bet ir filmas – savotiškas palindromas, kurio siužetas taip pat gali prasidėti nuo pabaigos... Veikėjai peržengia subjektyvios realybės ribas, leidžia filmo kūrėjams tiesiogine to žodžio prasme atsukti vaizdą ir rodyti, kaip kulkos grįžta į ginklą ar žmonės juda atgal. Žaidimai su laiku, suteikiantys filmui formą, – mėgstamas Nolano triukas, beje, ir padėjęs jam išgarsėti pasaulyje, kai 2000-aisiais pasirodė filmas „Memento“.

 

Agentui padeda MI-6 bendradarbis Nikas. Šis Roberto Pattinsono suvaidintas veikėjas yra daug šiltesnis ir žmogiškesnis už zombį primenantį pagrindinį veikėją ir padeda šiam gelbėti anglų aristokratę Ket (Elizabeth Debicki). Dailėtyrininkę Ket šantažuoja jos vyras – rusų oligarchas Andrejus. Būtent jis yra didžiausias filmo piktadarys, ateities naikintojas, įsikūnijęs blogis. Kennethas Branagh neslėpdamas pasitenkinimo vaidina dostojevskišką personažą, kurio motyvai bent jau aiškūs. Andrejus užaugo įslaptintame mieste Sibire, kur buvo gaminamas atominis ginklas. Jis pardavė savo sielą, kad išgyventų. Ateitis nebetenka prasmės, nes Ket jo nebemyli. Tai lyg ir gali paaiškinti siužetą, nors Nolanui Ket vis dėlto yra tik bevalė, nelaiminga tradicinio kino herojė, kurią reikia gelbėti. Užtat Ket iškart primena Hitchcocko blondines: kostiumėliai, šukuosenos, net paveikslų galerija, kurioje ji dirba, sukelia daug asociacijų. Beje, antroji filmo veikėja moteris taip pat neperžengia stereotipų. Nors ginklų prekiautoja Prija (Dimple Kapadia) ir intelektualesnė už ją supančius vyrus, ji tokia pat beširdė.

 

Postmodernistinės užuominos, palyginimai su saspenso meistro ir apskritai klasikiniu kinu – vis dėlto ne Nolano naudai. Jis lyg ir prisimena garsųjį Hitchcocko posakį, kad filmas turi prasidėti katastrofa, o paskui įtampa tik auga, tačiau po katastrofos Kijevo operos teatre Nolanas auginamą įtampą perkrauna tokia gausybe detalių, mokslinių terminų ir personažų, kad augti lyg ir nebelieka galimybių. Prisiminimus apie Hitchcocką žadina ir filmo finalas: Nolanas bando panaudoti „Lango į kiemą“ realaus laiko ištempimo efektą, bet Hitchcocko filme, kai fotografas blykste apakina pas jį atėjusį žudiką, tai tampa metafora ir trunka nepalyginamai trumpiau, o „Tenet“ finale toks ištęstas laikas tik prikišamai įrodinėja režisieriaus meistrystę, tampa dar vienu Nolano „pasirodymu“.

 

Nolanas, regis, neslepia kuriantis naujo šaltojo karo estetiką. Grėsmė pasauliui „Tenet“ ir vėl kyla iš Rusijos. Nolanas, be abejo, domisi Rusijos politikos ir oligarchų gyvenimo realijomis – neatsitiktinai filme atsiranda Talinas, Kijevo operos teatrą užgrobę teroristai žiūrovus užmigdo nuodingomis dujomis, o „paveikslų uostas“ asocijuojasi su panašiu Monake, kur savo lobius saugo rusų oligarchai ir dėl kurio netyla skandalai. Tačiau panašias taiklias užuominas užgožia nesibaigiantis kino atrakcionas, skraidymo aparatų, automobilių, kulkų gaudesys ir mokslo teorijos, kuriomis žongliruoja filmo veikėjai. Įtariu, jos sumanytos tam, kad žiūrovai laužytų galvą ir nematytų akivaizdžių siužeto skylių, nors operatorius Hoyte van Hoytema dažnai sugeba jas pridengti kadre tvyrančia dviprasmiška atmosfera. Nolanas nori pritrenkti žiūrovą savo pasaulio begalybės vaizdiniu – jis tai jau darė „Pradžioje“ (2010), „Tarp žvaigždžių“ (2014) ir net „Diunkerke“ (2017).

 

Išėjusi iš salės prisiminiau rugsėjo pradžioje mirusio amerikiečių antropologo ir anarchisto Davido Graeberio pasvarstymus apie beprasmišką darbą. Jis teigė, kad milijonai žmonių šiuolaikiniame pasaulyje užsiima bullshit jobs, t.y. tokiais darbais, kurie neturi jokios prasmės, neduoda pasauliui jokios naudos, o kartais – net daro žalą ir paprastai neteikia visiškai jokio džiaugsmo. „Tenet“ ar bent jo žiūrėjimas palieka panašų įspūdį.

„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“