„Kino pavasaris“ keliasi į internetą – dalį šių metų programos filmų bus galima pamatyti namie. Tarp jų ir festivalio atidarymo filmą – režisierės Alice Winocour „Proksimą“ („Proxima“, Prancūzija, Vokietija, 2019). Tai pasakojimas apie moterį astronautę Sarą (Eva Green), kuri 2030-aisiais rengiasi keliauti į Marsą. Į šią misiją atrinkti trys – amerikietis Maikas (Matt Dillon), rusas Antonas (Aleksej Fatejev) ir prancūzė Sara, kuri visą gyvenimą svajojo apie kosmosą. Sara išsiskyrusi, augina dukterį Stelą ir turi katę Laiką. Išsiskyrimas bus ilgas, ir Sarai sunkiausia paaiškinti dukteriai, kodėl toks svarbus yra jos darbas. Kritikai filmą jau spėjo pavadinti feministine kosmoso drama, nors ne vienas įžvelgė ir Andrejaus Tarkovskio „Soliario“ įtaką. Dalis „Proksimos“ kurta Rusijoje – kosmonautų rengimo centre netoli Maskvos, dalis – Baikonūro kosmodrome Kazachstane. Pateikiame pokalbių su režisiere, išspausdintų lenkų ir rusų spaudoje, fragmentus.
Viskas prasidėjo nuo žiūrėjimo į žvaigždes?
Taip. Kosmosu žavėjausi nuo mažens. Tačiau jau suaugusi paklausiau savęs, kodėl niekad neatėjo į galvą įgyvendinti svajonės tapti astronaute. Nuvykau į Kelną, Europos kosmoso agentūrą, ir pradėjau žiūrėti į šį pasaulį iš moters perspektyvos. Norėjau, kad filmas būtų tikroviškas. „Proksima“ – pirmas vaidybinis filmas, kurtas realiame Jurijaus Gagarino kosmonautų rengimo centre netoli Maskvos. Filmuodami gyvenome kartu su astronautais ir kosmonautais, tad iškart galėjome su jais konsultuotis.
Medžiagą scenarijui rinkote dvejus metus.
Kinas mielai rodo už Žemės orbitos keliaujančius žmones, bet visiškai ignoruoja milžinišką darbą, kurį reikia atlikti rengiantis skrydžiui. Matome, kaip veikėjai sėda į kapsulę, paleidžia variklį ir vaikštinėja po Mėnulį. Tik ten jiems gali kas nors nutikti. Iš tikrųjų būna atvirkščiai. Nuolat treniruotis Žemėje yra tikrai sunku ir reikia maksimalių pastangų. Kai kurie niekad nesulauks deserto. Daugelis visą gyvenimą treniruojasi, bet taip ir neišskrenda į kosmosą.
Tai vis dar labai vyriška profesija?
Taip, dar gyvi stereotipai, dėl kurių vis dar mažai moterų renkasi šį darbą ir joms sunkiau pereiti atranką. Juk žinoma, kad motina sėdės namie su sergančiu vaiku, norės spėti laiku jį pasiimti iš mokyklos. O jei to nedarys – tuo blogiau: vadinasi, ji nesirūpina artimaisiais, nes siekia profesinės karjeros. Kartais ir aš pagaunu save retai prisimenančią šeimą. Bet ar kas turėjo pretenzijų Neilui Armstrongui, kad jis paliko tris vaikus ir išskrido į kosmosą? Moterims tai didelė problema. Tačiau, nepaisant to, sutikau daug kosmonaučių ir astronautikos trenerių.
Kokios jos?
Stiprios – fiziškai ir psichologiškai. Jos kaip kareiviai, tik dar apsėstos kosmoso aistros. Kiauras dienas treniruojasi, suvokia, kad jų darbas – išskirtinai pavojingas, ir turi susigyventi su šia baime. Jos taip pat žino, kad sąlygos kosmose labai sunkios. Kūnas padidėja trimis procentais, organai neprisitaiko prie orbitos sąlygų. Bet jų tai nesulaiko. Jos žiūri į dangų ir turėdamos kur kas daugiau žinių pastebi ten dalykus, kurie mums niekad neateitų į galvą. Viena dėl mano scenarijaus konsultavusi astrofizikė pasakė: „Skambink bet kuriuo laiku, nes dabar gyvenu pagal Marso kalendorių.“ Atlikti pagrindinio vaidmens „Proksimoje“ pakviečiau Evą Green, nes ji truputį keistoka. Bet juk be „keistų“ žmonių pasaulis būtų siaubingas.
Kas Jums buvo svarbiausia kalbantis su astronautėmis?
Detalės. Pavyzdžiui, kad ir tokia, kai prieš skrydį į kosmosą jos turi apsispręsti, ar nori, kad būtų mėnesinės, ar šia „problema“ turi užsiimti gydytojas. Dauguma nusprendžia norinčios mėnesinių, kad galaktikoje simboliškai liktų moterimis. Tada reikia oficialiai pranešti, kad kosminiame laive turi būti atitinkamų higienos priemonių. Panašių „techninių“ problemų yra ir daugiau. Skafandrai buvo projektuojami turint omenyje vyrus, tad jie yra platesnių pečių ir siauresni ties klubais, o moterims tai nepatogu. Mano pašnekovės pasakojo ir apie atsisveikinimo laiškus, kuriuos turi palikti prieš išskrisdamos į kosmosą. Filmo pabaigoje įmontavome asmenines kosmonaučių nuotraukas.
Iš tikrųjų „Proksima“ yra filmas ne apie kosmosą, o apie motinystę.
Žinoma, tai filmas apie motinos ir dukters santykius. Kartais taip atsitinka, kad norėdami įsižiūrėti į savo intymius išgyvenimus turime juos perkelti į kitą tikrovę. Pati esu duktė ir vienuolikmetės mama. Filme pasakoju apie atsakomybę, išsiskyrimą su vaiku, bandymą nugalėti kaltės jausmą, kuris lydi mus, moteris, kai įgyvendiname savo profesines ambicijas.
Ar Jus filmas pakeitė?
Svarbiausias filme man yra teiginys: „Nėra idealios astronautės ir nėra idealios motinos.“ Tuos žodžius paprasta pasakyti, bet daug sunkiau jais patikėti. Tai ne teoretizavimas. Juk nėra ir idealios režisierės.
Parengė K. R.
