„Kino pavasario“ retrospektyvos atsigręš į „Parazito“ režisierių ir Pietų Korėjos kiną

Lietuvos žiūrovų mėgstamą Pietų Korėjos kiną šiemet pristatys kovo 19 – balandžio 2 d. vyksiančio „Kino pavasario“ retrospektyvos. Vieną jų sudarys šiemet keturis „Oskarus“ laimėjusio režisieriaus Bong Joon-ho keturi pirmieji filmai ir šedevru vadinamas „Parazitas“. Antrojoje retrospektyvoje „Pietų Korėjos kino aukso amžius“ išvysime kertinius 7-ojo dešimtmečio filmus.

Pasak „Kino pavasario“ meno vadovės Mantės Valiūnaitės, šias dvi festivalio retrospektyvas skiria kūrybos laisvės aspektai: „Pietų Korėjos kinas iki pat 1993 m. patyrė griežtą cenzūrą. Ne vienas filmas buvo padėtas ant lentynos, ne vienas režisierius kalėjo už režimui nepatogias temas. Bong Joon-ho retrospektyva liudija išsilaisvinimą ir atvirą Pietų Korėjoje egzistuojančių ekonominių bei socialinių problemų kritiką. Režisierius priskiriamas Naujajam Korėjos kinui, o šis siekė ne tik išvaduoti kino kalbą nuo cenzūros pančių, drąsiai kalbėti apie svarbias temas, bet ir perkurti šalies kino industriją. Festivalio žiūrovų laukia unikali patirtis – Pietų Korėjos kino aukso amžiumi vadinamo 7-ojo dešimtmečio esminiai filmai, gauti iš šalies kino archyvo. Tai leis susipažinti su šalies kontekstu ir tuomete tematika – karo paliktomis traumomis, moterų padėtimi visuomenėje, autoritariniu valdymu“.

Pietų Korėjos aukso grynuoliai

2019 m. Pietų Korėjos kinas šventė savo kino istorijos šimtmetį. Ta proga šalies archyvas suskaitmenino ir restauravo daug svarbių filmų. Retrospektyvas pradės geriausiu šalies filmu dažnai pavadinama drama „Tarnaitė“ („The Housemaid“, 1960). Šis režisieriaus Kim Ki-youngo filmas įkvėpė ne vieną korėjiečių kino kartą, jį filme „Parazitas“ cituoja ir Bong Joon-ho. Filme pasakojama apie neištikimą kompozitorių, išduotą žmoną ir jų tarnaitę. Kai ši suvilioja šeimininką ir pastoja, vyras su žmona, bijodami aplinkinių reakcijos, pareikalauja pasidaryti abortą. Prašymas tarnaitę įsiutina ir ji griebiasi keršto. Režisierius supina skirtingus žanrus ir nuotaikas – melodramą, klasikinę tragediją, psichologinį trilerį, absurdą, įtraukia ir siaubo elementų.

Ypatingas ir filmas „Beprasmė kulka“ („Aimless Bullet“, 1961). Vos baigtą filmą karinis režimas uždraudė, o jo negatyvas dingo. Tik visai neseniai Yu Hyun-moko filmas restauruotas ir grąžintas į kino istoriją. Realistiniu kino šedevru vadinamos dramos ašis – šeimos istorija, atskleidžianti kolektyvinį pokario Korėjos nerimą. Čeol-ho dienos dažnai baigiasi blaškantis po naktines Seulo gatves. Jo motina serga, sesuo prekiauja savo kūnu, o brolis plėšia bankus. Herojai įkalinti galingoje ir nepajudinamoje socialinėje struktūroje.

„Teisėja“ („The Woman Judge“, 1962) ⎯ antras korėjiečių filmas kino istorijoje, kurį režisavo moteris. Filmo autorė Hong Eun-won nuosekliai siekė papasakoti apie moterų padėtį itin patriarchalinėje šalyje. Filme atskleidžiama teisėja svajojančios tapti Džin-suk istorija. Ji kovoja su patriarchalinėmis Pietų Korėjos visuomenės normomis, išvyksta į vienuolyną mokytis, nepaisydama savo būsimo vyro bei jo šeimos prieštaravimų pradeda teisėjos karjerą.

Vieno labiausiai vertinamų Pietų Korėjos režisierių Lee Man-hee melodrama „Sekmadienis“ („The Day Off“, 1968) 37 metus buvo uždrausta ir pirmą kartą parodyta praėjus daugeliui metų po režisieriaus mirties. Sekmadienis yra vienintelė savaitės diena, kai susitinka mylimieji Ho Ukas ir Džijon. Mergina laukiasi ir nori nutraukti nėštumą, nes pora neturi pinigų net puodeliui kavos. Ho Ukas privalo jų prasimanyti. Pasitelkęs savitą tada itin populiaraus melodramos žanro poetinę kino kalbą, režisierius kritikavo modernėjančią, tačiau vis dar itin ribotą visuomenę ir opią socialinę atskirtį.

Bong Joon-ho provokacijos ir psichologiniai žaidimai

Po Kanų „Auksinės palmės šakelės“ ir keturių šiųmečių „Oskarų“ Bong Joon-ho yra dabar turbūt dažniausiai linksniuojamas pasaulio režisierius. „Norime parodyti, kaip prasidėjo Bong Joon-ho kūrybos kelias. Taip ir gimė jo ankstyvosios kūrybos retrospektyva. Režisierius pasirinko vidurio kelią – jis ištobulino savitą braižą, autorinę kino kalbą, tačiau taip pat lengvai žongliruoja skirtingais žanrais ir populiarius filmus kuria ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų“, – pasakoja Valiūnaitė.

Jau debiutiniame filme „Lojantys šunys niekada nekanda“ („Barking Dogs Never Bite“, 2000) Bong Joon-ho laužo taisykles, drąsiai provokuoja ir juokina. Lojantys šunys erzina jauną universiteto dėstytoją Jun Ju, gyvenantį su besilaukiančia žmona dideliame blokiniame name. Prie kaimynės durų vyras pastebi šuniuką. Jam nekyla abejonių – būtent šis kelia siaubingą triukšmą. Jun Ju čiumpa vargšelį ir uždaro rūsyje. Ir tai tik keistų įvykių pradžia.

Tikrais įvykiais paremtas antrasis kūrinys „Prisiminimai apie žmogžudystę“ („Memories of Murder“, 2003) neretai minimas tarp svarbiausių pastarųjų dešimtmečių kriminalinių filmų. Veiksmas nukelia į 1986 metus, mažą provincijos miestelį, kurį sukrečia virtinė žmogžudysčių. Tyrimo imasi policija ir iš Seulo atvykęs inspektorius. Žudikas užmena vis daugiau mįslių. Tai JAV intervenciją Tolimuosiuose Rytuose kritikuojantis siaubo trileris su politinės satyros elementais

„Šeimininkas“ („The Host“, 2006) sulaukė tarptautinės sėkmės – buvo populiarus net Šiaurės Korėjoje. Filme pasakojama apie JAV karinės bazės pareigūnus. Jie išpila pavojingus chemikalus į upę. Po kelerių metų iš vandenų išlenda neatpažintas milžiniškas gyvis, praryja Seulo gyventojus ir pagrobia prekeivio dukrą. Po masinių laidotuvių paaiškėja, kad dukra gyva, bet laikoma nelaisvėje.

Psichologinis trileris „Motina“ („Mother“, 2009) – vienas populiariausių visų laikų Pietų Korėjos filmų. Pagrindinė jo herojė – motina, kurios sūnų nuteisia už moksleivės nužudymą. Vaikinas nepamena nusikaltimo nakties. Motina nusprendžia pati rasti žudiką. Po šio filmo režisierius buvo lyginamas su Alfredu Hitchcocku. Lietuvoje pirmą kartą bus rodoma nespalvota filmo „Motina“ versija. „Panaikinus spalvas, prabyla esminės filmo detalės“, – sako režisierius Bong Joon-ho.

2020 m. festivalio repertuaras – https://kinopavasaris.lt/lt/programa.