Pabaltys. Laisvės ir kūrybos laboratorija

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje pristatomas Vokietijoje gyvenančių seserų Marijos ir Natalijos Pečiatnikovų projektas „Pabaltys“. Tai 20 minučių animacinis filmas ir jį papildanti instaliacija – jautrus menininkių grįžimas į savo vaikystę, kaimelį Ignalinos miškuose netoli Palūšės.

Nuo mažų dienų kiekvieną vasarą mergaitės su tėvais ir seneliais iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) atvažiuodavo atostogauti į Pabaltį – penkių namų kaimą, kuriame gyveno visi Mačiuliai...

„Tai buvo nuostabūs laikai. Tarp kerinčios gamtos, gerumą dalijančių vietos žmonių ir... menininkų, – pasakoja Natalija. – Tie menininkai buvo tėvo, kino studijos „Lenfilm“ filmų direktoriaus, bičiuliai – dailininkai, poetai... Nežabotos fantazijos žmonės kaimelyje rengė parodas, koncertus, spektaklius. Įstabios vasaros Pabaltyje padarė mums didžiulę įtaką, didžia dalimi lėmė profesijos pasirinkimą. Vaikystės prisiminimai ir pojūčiai lydi ir dabar. Kad ir kur būtume, net Norvegijoje, susižavėjusios sakome, kad „gražu kaip Lietuvoje“... Lietuva ir menas mums neatsiejami dalykai. Lietuvos vasaras – suvokiame kaip laisvės ir kūrybos laboratorijas“.

Baigusios mokyklą merginos išvyko į JAV, ten studijavo meną. Vėliau grįžo į Europą. Dabar jos gyvena Vokietijoje: tapo, kuria instaliacijas, dėsto, dalyvauja tarptautinėse parodose ir projektuose.

2016 m. seserys išleido piešinių albumą „Pabaltys“, įamžinusį vaikystės akimirkas. „Prieš dvejus metus mirė tėvas. Kai radome jo mėgėjiška kamera Lietuvoje filmuotų juostų, suvokėme, kad privalome jas panaudoti – įamžinti tėvo atminimą, vaikystės potyrius ir neblėstančią tų dienų aurą, – sako Marija. – Po trisdešimties metų atvykome į Lietuvą, nusigavome iki Ignalinos, Palūšės. Ten niekas apie Pabaltį negirdėjo, sakė, kad kaimo, matyt, nebėra. Bet į mūsų paieškas įsijautė vienas vietos gyventojas. Jis rado kelią. Kai įvažiavome į Pabaltį, pamatėme visiškai nepasikeitusį vaizdą. Prie namo, kuriame gyvendavome, stovėjo mašina, iš kiemo išbėgo šuo. Išėjo vyriškis, pamatė mus ir sušuko: „Tai – mūsų dvynukės!“. Tas žmogus – Kazimieras Mačiulis tądien atsitiktinai buvo atvykęs į kaimą iš Kauno...“

M. ir N. Pečiatnikovų filmas ir instaliacija rodomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Paroda veiks iki gruodžio 1 d.