Nebyliojo kino šedevras „Imperijos nuolauža“ – vėl ekrane

Paskutinį spalio sekmadienį kino klasikos vakarus rengiantis „Skalvijos“ kino centras nukels į nebyliojo kino erą. Bus parodytas kertinis sovietų kino klasiko Fridricho Ermlerio filmas „Imperijos nuolauža“ („Oblomok imperii“, SSRS, 1929) su gyvu akompanimentu.

„Imperijos nuolauža“ tapo vienu pastarųjų metų atradimų, kai šiemet visame pasaulyje buvo parodyta reastauruota originali filmo versija. Rugsėjį suskaitmenintą filmą Vilniuje parodė ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, spalio 27 d. vienintelį jo  seansą surengs „Skalvija“.

Rusų kino istorikams prireikė beveik septynerių metų, kad atkurtų filmą. Daug laiko teko skirti filmo kopijų paieškai archyvuose visame pasaulyje ir jų palyginimui. Pasak kino istoriko Piotro Bagrovo, buvo rastos devynios filmo versijos, dešimtys jų kopijų. Radiniai pradėti jungti kaip mozaika, kol buvo atkurtos dingusiomis laikytos kertinės filmo scenos. Šveicarų sinematekoje aptiktas ilgai žuvusiu laikytas chrestomatinis filmo kadras, kuriame vaizduojamas nukryžiuotas Kristus su dujokauke. Tai kulminacinis filmo momentas, kai pagrindiniam filmo herojui Filimonovui grįžta atmintis, dingusi po kontuzijos Pirmojo pasaulinio karo metu. Pagal svarbą ir simbolinę prasmę ši scena lyginama su atgyjančių akmeninių liūtų scena Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotyje „Potiomkine“.

„Imperijos nuolaužoje“ revoliucinių menininkų pamėgta „seno“ ir „naujo“ supriešinimo tema įgyja naujų spalvų. .Jos reiškėju ir tampa „Imperijos nuolaužos“ veikėjas Filimonovas. Po dešimties amnezijos metų jis pagaliau prisimena, kas yra, ir grįžta į Leningradu tapusį Peterburgą. Bet čia pasikeitė ne tik miestas (dalį konstruktyviosios architektūros pastatų teko filmuoti Charkove). Filimonovo žmona ištekėjo už kito, jo darbdavys neteko fabriko. Filimonovas turi iš esmės pasikeisti, kad galėtų gyventi neatpažįstamoje naujoje tikrovėje, vadinasi, jis turi tapti kitu žmogumi. Nors herojus entuziastingai priima įvykusias permainas, o filmas baigiasi šūkiu „Turime daug darbo, draugai!“, sunku patikėti tuo savanorišku savęs ir praeities atsisakymu. Abejones skatina ir senojo fabrikanto bei jo žmonos, kurie iš pradžių rūpinasi Filimonovu, linija.

Piotras Bagrovas tikslai įvardijo šią filmo suvokimo problemą: „Viena vertus, „Imperijos nuolaužoje“ ryškiausiai matyti Eizenšteino (jis buvo lyg ir šio filmo kuratorius) įkvėpta 3-iojo dešimtmečio antrosios pusės montažinė estetika, kita vertus, pirmą kartą Ermlerio filme atsiranda toks sudėtingas ir gyvas žmogaus charakteris. Be to, tai pirmasis iš tikrųjų politinis Ermlerio filmas, ir tuo pačiu – pirmasis jo filmas – optinė iliuzija. Esmė ta, kad Ermleris, kaip joks kitas sovietų kine, nuolat prasitardavo, pasakydavo daugiau, nei pats suprato. Partinis menininkas, aktyvus komunistas, jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad viskas, kas vyksta šalyje, jei ir nelabai gerai (vis dėlto jis buvo pastabus ir subtilus menininkas), tai bent jau teisinga, t.y. einama teisingu keliu. Todėl Ermlerio filmai ir buvo tikslesni, juose buvo daugiau tiesos nei daugumoje potencialiai antisovietinių filmų su „špyga kišenėje.“

Fridricho Ermlerio (1898–1967) vardą net kino istorikai dažniausiai sieja su dviem filmais – „Imperijos nuolauža“ bei bene tiksliausiai Stalino represijų atmosferą perteikusiu „Didžiuoju piliečiu“ („Velikij graždanin“, 1937–1939),  nors režisieriaus filmografijoje jų dvidešimt. Prie Ermlerio iškart prilipo propagandinio kino kūrėjo, stalinisto etiketė. Jis sulaukė visų Sovietų sąjungoje vertinamų garbės vardų bei premijų, buvo keturiskart Stalino premijos laureatas. Dar vadintas „Didžiuoju „Lenfilmo“ Fridrichu“ buvo itin vertinamas savo bendražygių S. Eizenšteino, Charleso Chaplino, Georgo Vilhelmo Pabsto, tačiau menkai žinomas Vakaruose.

 „Imperijos nuolauža“ – vienas iš sovietų nebyliojo kino filmų, kuriam buvo sukurta originali orkestro partitūra. Muziką filmui parašė Leningrado avangardo kompozitorius Vladimiras Deševovas. Vienintelį filmo seansą „Skalvijoje“ spalio 27 d. įgarsins lietuvių muzikantų duetas – Viktoras Orestas Vagusevičius (pianinas) ir Matas Samulionis (saksofonas).