7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

7md inf.
Nr. 32 (1311), 2019-10-11
Kinas
Kadras iš filmo „Kristaus kūno ir kraujo šventė“
Kadras iš filmo „Kristaus kūno ir kraujo šventė“

Lenkų „Oskarui“ pristatytas filmas sulauks amerikietiško perdirbinio

Šiemet „Oskarui“ Lenkijos pristatytu Jano Komasos filmu „Kristaus kūno ir kraujo šventė“ („Boże Ciało“) susidomėjo Holivudas: vyksta derybos su režisieriumi ir scenaristu Mateuszu Pacewicziumi dėl galimybės kurti filmo perdirbinį – aštuonių dalių serialą. Filmas jau kelintą mėnesį yra dėmesio centre: jis gavo Venecijos ir Toronto kino festivalių apdovanojimus, Lenkų filmų festivalyje Gdynėje – prizus už geriausią režisūrą ir vyro bei antrojo plano moters vaidmenis.

 

„Kristaus kūno ir kraujo šventės“ herojus – dvidešimtmetis Danielis (Bartosz Bielenia), kuris atlikdamas bausmę už nužudymą nepilnamečių nusikaltėlių kolonijoje patiria nušvitimą ir atranda Dievą. Paleistas lygtinai, jis siunčiamas dirbti Lenkijos pakraštyje įsikūrusioje medžio apdirbimo įmonėje, tačiau įsikuria kaimyniniame miestelyje. Susirgus jo kunigui, vaikinas apsimeta kunigu ir bando sutaikyti po tragiško įvykio susikaldžiusią miestelio bendruomenę. Iš pradžių Danielio ganytojiškas elgesys sukelia kontroversijų, bet pamažu apsimetėlis kunigas sulaukia vis daugiau paramos.

 

Po ilgų debatų buvo išrinktas prancūzų pretendentas į „Oskarus“. Tai Ladjo Ly filmas „Vargdieniai“ („Les Misérables“), kurio premjera šiemet įvyko Kanuose. Šis filmas – tai sušiuolaikinta Victoro Hugo epopėjos versija, jos veiksmas rutuliojasi 1993-iaisiais imigrantų apgyventame Paryžiaus kvartale.

 

Rusijos kandidatu tapo šiemet Kanuose apdovanotas filmas – Kantemiro Balagovo „Aukšta mergina“ („Dylda“). Jis nukelia į 1945-ųjų Leningradą, į kurį po karo sugrįžta dvi filmo herojės.

 

92-oji „Oskarų“ ceremonija vyks 2020 m. vasario 9 dieną. Primename, kad „Oskarui“ už geriausią filmą užsienio kalba Lietuva pristatė Audriaus Stonio ir Kristinos Briedės dokumentinį filmą „Laiko tiltai“.

 

Prisiminimai apie SSRS nacionalinių kinematografijų pabaigą

Nuo spalio 1-osios iki lapkričio 6-osios trijuose Maskvos kino teatruose bus rodoma kino kritikų Deniso Gorelovo ir Gordejaus Petriko parengta filmų programa „Sinemateka: ramiame tvenkinyje“ skirta paskutiniams SSRS nacionalinių kinematografijų filmams. Programos pavadinimas – užuomina į rusišką patarlę „Ramiame tvenkinyje velniai veisiasi“. Kuratoriai atrinko „perestroikos“ metais gimusius filmus, kurie jau išvengė ankstesnio cenzūros priekabiavimo. Programoje Aleksandro Itygilovo (Ukraina), Bachtijoro Chudoinazarovo (Tadžikistanas), Aleksandro Baranovo ir Bachyto Kilibajevo (Kazachstanas), Arvo Iho (Estija), Džaniko Faizijevo (Uzbekistanas), Aleksandro Rechviašvilio (Gruzija), Valerijaus Rybarevo (Baltarusija) filmai. Lietuvai atstovauja Vytauto Žalakevičiaus „Savaitgalis pragare“ (1987).

 

Programos sudarytojai kažkodėl įsitikinę, kad lietuvių kino nebėra, ir taip pristato filmą: „Vienintelis lietuvių kino stoikas ir guru Žalakevičius 1987-aisiais, regis, jau rengėsi mirti (tai atsitiks po devynerių metų) ir buvo pavargęs, piktas ant viso pasaulio. Siužetas apie iš konclagerio pabėgusius lietuvį ir rusą, 1944 m. ištirpusius nuogame nacių paplūdimyje tarp kopų, kuoktelėjusių generolų ir gelsvų atspalvių dogų, mažiausiai atspindėjo bendrą didvyrišką praeitį. Greičiau – netrukus įvyksiančios pažinties su skaistykla ir kitais nelemtais bei pusiau apsirengusiais jo lankytojais nuojautą. Atsipalaidavusios nuodėmės atsmosfera. Patvirkusios apgirusios panelės su karininkų kepurėmis. Susimaišiusios kalbos (filme kalbama rusų, lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis). Grandinių palikti randai ant kojų primena stigmas, nuo tolimų sprogimų garsų drebanti žemė – Dievo rūstybę, rusų lakūnai danguje – mirties angelus (taip ramiai mūsų kine anksčiau buvo rodomi tik nacių pilotai). Patraukęs pašnekovo riešą, lietuvis lieka su protezu rankoje. Visuotinė dievų, nusipelniusių garsios pabaigos, žlugimo atmosfera. Juk neatsitiktinai filmo plakate buvo klounu išdažytas manekenas su nacių kepure.

 

Anų metų Baltijos kinas aiškinosi santykius ne su raudonaisiais, o su dangumi ir amžinybe, matyt, žinodamas, kad jam liko nedaug. Išėję iš rusiško integruojančio projekto, baltai prarado draugišką kino rinką ir apskritai kinematografą. Kaip čia nesukūrus filmo apie pabėgimą iš konclagerio, nešančio jei ne mirtį, tai nuogą nerimą tuščiame lauke.“

 

Luco Bessono autobiografija

Ką tik seksualiniu priekabiavimu vėl apkaltintas prancūzų režisierius ir prodiuseris Lucas Bessonas spalio 3 d. pristatė autobiografiją. 450 puslapių knyga vadinasi „Enfant terrible“ ir pasakoja apie pirmuosius trisdešimt kinematografininko gyvenimo metų, iki 1988 m. kino teatruose pasirodant jo filmui „Žydroji bedugnė“ („Le Grand Bleu“).

 

Parengė Ž. P.

Kadras iš filmo „Kristaus kūno ir kraujo šventė“
Kadras iš filmo „Kristaus kūno ir kraujo šventė“
Kadras iš filmo „Vargdieniai“
Kadras iš filmo „Vargdieniai“
Kadras iš filmo „Aukšta mergina“
Kadras iš filmo „Aukšta mergina“
Kadras iš filmo „Laiko tiltai“
Kadras iš filmo „Laiko tiltai“
Vytautas Žalakevičius
Vytautas Žalakevičius
Luc Besson
Luc Besson