Kinas
Igno Jonyno (režisierius ir scenaristas) ir Kristupo Saboliaus (scenaristas) filmas „Nematoma“ (Lietuva, Ukraina, Latvija, 2019) yra lyg dėlionė. Didžiąją filmo dalį stebėdami besiblaškančius Joną (Dainius Kazlauskas), Vytą (Darius Bagdžiūnas) ir bevardį kunigą (Liubomiras Laucevičius) gana greit suvokiame, kad jie susieti nematomais praeities nuodėmių ir nusikaltimų saitais. Kaip konkrečiai, paaiškės tik filmui artėjant prie pabaigos. Iki tol „Nematomos“ kūrėjai barstys užuominas ir augins įtampą.
Jonas ir Vytas į filmo rodomą tikrovę sugrįžo neseniai: Jonas iš Karpatų, kur nežinia kiek laiko gyveno pas aklą giminaitį, o Vytas – iš kalėjimo. Kodėl jie ten atsidūrė – viena pagrindinių „Nematomos“ siužeto mįslių, tiksliau, pasakojimo variklių. Dabar jie trokšta patenkinti savo ambicijas: Joną į Lietuvą atviliojo pasiūlymas dalyvauti televizijos šokių projekte, Vytas trokšta atkeršyti Jonui, kunigas – išpirkti kaltę.
Jonas apsimeta aklu, o neįgalumas šių dienų pasaulyje (ir ypač kine) vis paklausesnis, tad aklas šokėjas iš anksto lyg ir pasmerktas laimėti. Tai suvokia ciniškas projekto prodiuseris Remigijus (Dmitrij Denisiuk). Jono dalyvavimas televizijos projekte leis „Nematomos“ kūrėjams ne tik su malonumu paspardyti vartotojų visuomenės narkotiką – masinę kultūrą, kurią dabar spardo, žinoma, visi, bet ir surišti du iki tol autonomiškus personažus: laidą žiūrintis Vytas sužinos, kur ieškoti Jono.
Be abejo, svarbus „Nematomos“ variklis yra ir neapykanta. Pasaulis, kuriame gyvena filmo veikėjai, jos smelkte persmelktas: Vyto nekenčia jo nužudytos žmonos tėvai, Vytas nekenčia Jono ir kunigo, Jonas nekenčia Vyto ir pasaulio, pasaulis nekenčia visų. Tai pabrėžia ir visą filmą nesikeičiančios personažų veidų grimasos, ir niūri spalvinė filmo gama, kurią nuosekliai kuria operatorius Denisas Luščikas. Šiuo požiūriu „Nematoma“ primena ankstesnį Jonyno ir Saboliaus filmą „Lošėjas“, kurio veikėjai buvo žiaurūs ir godūs, o tikrovė – juoda ir beviltiška. Sieja abu filmus ir žaidimo motyvas: „Lošėjo“ veikėjai žaidžia patys, o „Nematomos“ kūrėjai žaidžia su žiūrovais, bet abiem atvejais žaidimo tema – gyvybė ir mirtis.
Kad „Nematoma“ nepasirodytų tradicinis lietuviškai seksistinis pasakojimas apie pasaulį, priklausantį vyrams, spėju, kūrėjai sugalvojo įvesti moterį – šokėją Saulę (Paulina Taujanskaitė). Ji dalyvauja televizijos šokių projekte, yra nelabai talentinga, todėl mezga romaną su vedusiu Remigijumi. Bet Saulė – taip pat tik abstraktaus žaidimo figūra, labiau primenanti ryškų dekoratyvinį akcentą tamsiame ir dirbtiniame „Nematomos“ audinyje, kur nė vienas veikėjas neturi savo priešistorės ir piešiamas tik viena spalva.
Kad ir kaip stengtųsi aktoriai, jų veikėjai tėra iš piršto laužti vienmačiai dėlionės fragmentai: iki pat filmo pabaigos apie juos nesužinosime nieko daugiau, tik kad visi jie kalti, kad visi meluoja ir kenčia. Todėl Jonynui su Saboliumi ir prireikė dirbtinai dramaturgiškai konstruojamų mįslių, antraip (jei pasakojimas būtų nuosekliai chronologiškas) iškart paaiškėtų, kad filmo pasaulis kuriamas iš simboliškų klišių, nors ir pretenduojančių į filosofinius apibendrinimus. Televizijos konkursas, kurio „teisėjai“ sako tai, ką per ausines jiems liepia režisierius, drono iš aukštai filmuojama graži, bet tuščia ir šalta Zapyškio bažnyčia bei celibatą pamynęs jos kunigas, surūdijęs, prie krantinės pritvirtintas laivas, tapęs laikinais Vyto namais, ir tariamas Jono aklumas yra tik banalios klišės, įvardijančios šiuolaikinį pasaulį ir jo aklumo būseną.
Įtariu, kad „Nematomos“ kūrėjai lygiavosi į Andrejų Zviagincevą, kuris panašiais būdais savo filmuose konstruoja Rusijos ir pasaulio be meilės ir atjautos metaforą. Tai visuotinio blogio apsėstas pasaulis, kuriame nebeliko teisuolių ir tiesos. Tačiau „Nematoma“ – lyg specialiai kurtas palengvintas „Zviagincevo vargšams“ variantas: vienmatis, be galo manieringas reginys, kurio vaizdai reklamiškai gražūs (ypač Karpatų), o veikėjai – pretenzingi ir tušti. Gal todėl žiūrėti šį filmą, galvoti ir aiškintis akivaizdžias jo prasmes, atsiprašau, bet tiesiog neįdomu.
