7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Motinos žemė

Nauji filmai – „Gimtinė“

Živilė Pipinytė
Nr. 29 (1308), 2019-09-20
Kinas
Kadras iš filmo „Gimtinė“
Kadras iš filmo „Gimtinė“

Angliškas Tomo Vengrio filmo „Gimtinė“ (Lietuva, 2019) pavadinimas „Motherland“ tiksliau apibrėžia filmo esmę: paaugliui Kovui (Matas Metlevski) mama Viktorija (Severija Janušauskaitė) tiek daug pasakojo apie savo gimtinę, kad berniuko galvoje Lietuva yra pirmiausia motinos žemė. Tai pasakų žemė – neatsitiktinai filmą pradeda ir baigia parabolė apie miške pasiklydusią mergaitę. Vengris rodo, kaip, lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste, ši žemė pamažu įgyja konkrečių vietų ir žmonių pavidalą, prisipildo nerimo, įtampos, berniukui ne visada suprantamų konfliktų, žodžių, daiktų. Vengris visą filmą išsaugo subjektyvų Kovo žvilgsnį, bet kartu rodo dvigubą jo iniciaciją – į keistą lietuvišką tikrovę ir į suaugusiųjų pasaulį.

 

Viktorijos ir Kovo kelionės tikslas konkretus: Lietuvoje atkurta nepriklausomybė, ir Viktorija tikisi atgauti sovietų nusavintą tėvų žemę. Jai pasirengęs padėti jaunystės laikų meilė Romas (Darius Gumauskas). Tačiau 1990-kelintųjų Lietuvą dar sunku pavadinti nauja šalimi, nors ir prasidėjo nuosavybės restitucija. Valdininkai nieko nesprendžia be kyšių ir pažinčių, vyksta, švelniai tariant, keista privatizacija, o Viktorijos giminės įsižeidę, nes taip pat pretenduoja į išlikusią nuosavybę. Viktorijos viltys griūva pamažu, bet nuosekliai.

 

Lietuvių kine, regis, anksčiau nė nebuvo tokio sudėtingo moters paveikslo ir tokio daugiaprasmio vaidmens. Severija Janušauskaitė tiksliai perteikia nykstančią Viktorijos viltį pamiršti santuokoje patirtą pažeminimą ir pradėti gyvenimą iš naujo. Jos žvilgsniai, gestai vis labiau išduoda situaciją ties nevilties riba, bet Viktorija tvardosi, lyg iš inercijos vis traukia prie krūtinės nešiojamą piniginę, bando save įtikinti, kad viskas bus gerai. Tik kad nenumatytų aplinkybių nulemta iliuzijų griūtis vis labiau neišvengiama. Moters nusivylimą Romu paskatina jo santykiai su naujųjų laikų šeimininkais – įtartinu verslininku (puikus Lino Ryškaus pasirodymas) ir jo parankiniu. Galiausiai Viktorijai lieka tik tai, kas, matyt, ir yra svarbiausia, – meilė sūnui, kurią matome kiekviename jos geste, prisilietime, žvilgsnyje, ir noras jį apsaugoti nuo asmeninio pasaulio griūties. Viktorijos dramą aktorė atskleidžia subtiliai, lyg užuominomis ir, svarbiausia, ne žodžiais, kurie lietuvių kine dažniausiai meluoja.

 

Įdėmiai stebėdamas ir bandydamas suprasti tikrovę, į kurią buvo įmestas, Kovas pradeda suvokti, kad tėvai skiriasi, mato, kad mama tikisi suartėti su Romu, kurio pažadai nebus įgyvendinti, nes apgriuvusiame dvare gyvena kita šeima. Įtampą tiksliai perteikia meistriška šviesios atminties operatoriaus Audriaus Kemežio kamera – kadre virpantis oras, peizažai, skurdūs butai, regis, taip pat pritvinkę nerimo ir neigiamų emocijų. Net ir poetiškai nufilmuota lietuviška vasara kartais atrodo atšiauri.

 

Pasakojamą istoriją matome Kovo akimis, todėl ji atrodo fragmentiška, nors kartais pernelyg sureikšminamos detalės, pavyzdžiui, Kovo vaikams dalijama kramtomoji guma pateikiama beveik kaip kito pasaulio, iš kurio jis atvyko, simbolis. Fragmentiški ir jo tariamos seksualinės iniciacijos momentai, kurie man pasirodė banalūs ir filmo istorijai nelabai reikalingi. Kur kas įdomiau stebėti Kovo ir Romo dukters Marijos (Barbora Bareikytė) santykius, kuriuos tiksliai apibūdina mergaitės frazė, kad jie niekad nebus brolis ir sesuo.

 

10-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis dar tik pradeda atsirasti vaidybiniame lietuvių kine ir serialuose. Priešingai nei Eglės Vertelytės „Stebuklas“, Vengrio filmas nesiūlo vulgaraus nesenos praeities supaprastinimo. Tačiau „Gimtinei“ pristigo labiau „suveržto“ pasakojimo, tai pabrėžia ir kartais ilgam sustingstantis ritmas. Filme yra personažų, kurių funkcija – ne stumtelėti veiksmą pirmyn ar atskleisti Viktorijos ir jos sūnaus santykius su giminaičiais, bet tik paliudyti vieną ar kitą 10-ojo dešimtmečio realiją, laiko kontekstą. Dainiaus Gavenonio personažas, regis, reikalingas tik tam, kad primintų apie neseniai pasibaigusį karą Afganistane, iliustratyvūs ir rusakalbiai dvaro gyventojai ar degtine piktnaudžiaujantys kaimo paaugliai.

 

Kita vertus, suomiškos pirties, maudynių ežere ar pobūvio su giminaičiais, kurių kiekvienas tikisi dovanos iš Amerikos, o viena tetulė aikčioja vartydama pornografinį žurnalą, epizodai taikliai perteikia lietuvišką mentalitetą. „Gimtinėje“ svarbus ir nuosekliai rodomas interjerų, buities, daiktų, drabužių skurdas, kurį pamatyti galėjo tik iš kito pasaulio atvykęs žmogus. Dabar jaunų lietuvių kūrėjų kine tas sovietinis skurdas vis dažniau tampa tik egzotikos elementu, bet „Gimtinėje“ jis apibūdina filmo veikėjus (pagrindinius ir epizodinius), kartais net jų esmę.

 

Dar filme įdomu stebėti, kaip, pasitelkdamas atpažįstamą amerikiečių nepriklausomųjų kino intonaciją, integruodamas į lietuvišką pasakojimą šio kino motyvus, konfliktus bei personažus, Vengris kruopščiai preparuoja materialią ir dvasinę, kadaise paauglystės metais Lietuvoje atrastą tikrovę. Lyg norėtų parodyti, kas esame mes, jau kelis dešimtmečius išgyvenantys sudėtingą transformaciją, ir kaip šioje vis dar besikeičiančioje tikrovėje jaučiasi jis pats, turintis dvi gimtines – tikrąją ir simbolinę.

Kadras iš filmo „Gimtinė“
Kadras iš filmo „Gimtinė“
Kadras iš filmo „Gimtinė“
Kadras iš filmo „Gimtinė“
Kadras iš filmo „Gimtinė“
Kadras iš filmo „Gimtinė“