Saugoti negalima išmesti – kur dėti kablelį kino paveldosaugos kontekste?
Ką turėtų daryti archyvas, muziejus, filmoteka ar kita kino paveldosaugos institucija, radusi savo fonduose istoriškai reikšmingą kitose šalyse sukurtą filmą? Kaip elgtis su nepatogiu, trauminę visuomenės patirtį primenančiu kino paveldu? Kaip nacionalinio kino paveldo samprata formuoja kino (ne)apsaugą? Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ kartu su medijų edukacijos ir tyrimų centru „Meno avilys“ šiuos ir kitus kino paveldosaugos klausimus kvies iškelti konferencijoje „Kino paveldas be sienų“, kuri vyks rugsėjo 13 d. Ozo kino salėje.
Pasak organizatorių, surengti atvirą kino bendruomenės susitikimą paskatino bendrovės „Lietuvos kinas“ archyve saugomų sovietmečiu Lietuvoje platintų filmų saugojimo klausimas. Kultūros ministerijai likvidavus šią bendrovę, netrukus iškilo joje saugomų juostų likimo problema. Dalis filmų, kurių saugojimas reglamentuotas įstatymų, buvo perduota Centriniam valstybės archyvui. Tačiau dalis kitų archyve nugulusių juostų pateko į pilkąją zoną. Nors tarp jų yra nemažai kino klasikos kūrinių, retų buvusių SSRS respublikų juostų, kurios šiuo metu oficialiai nelaikomos kino paveldu, taigi ir negali arba neprivalo būti saugomos valstybės lėšomis. Šiuo metu archyvo kolekcijos inventorizacija ir saugotinų kūrinių atranka rūpinasi speciali ekspertų komisija, tačiau galutinio atrinktų filmų likimo klausimas vis dar lieka atviras.
Kiekvienos šalies kino archyvai ir sinematekos veikia pagal savitus kino paveldosaugos įstatymus ir principus. Neretai prioritetas, kaip ir Lietuvoje, teikiamas nacionaliniam kinui, paliekant visas kitas šalyje rodomas kino kopijas po „ne paveldo“ skraiste. Tačiau kodėl skirtingose šalyse skiriasi ir nacionalinio kino apibrėžimas? Konferencijoje įvairių šalių patirtį pristatys svečiai iš tarptautinių kino paveldosaugos institucijų.
Prancūzų sinematekos sklaidos kuratorė Emilie Cauquy papasakos, kodėl Prancūzijos sinematekoje laikomasi pozicijos, kad saugomi turėtų būti visi filmai, nepaisant, kokioje šalyje jie sukurti. San Fransisko nebylaus kino festivalio vadovas Robertas Byrne’as sako, kad nebylus kinas visada pasižymėjo tarptautiškumu – tiek jį kuriant, tiek dabar, atrandant iš naujo. Filmų restauravimas neretai vyksta ieškant kopijų nuotrupų visame pasaulyje, todėl apriboti kino paveldo sąvoką tik nacionaliniu kinu būtų pernelyg netoliaregiška. Kita konferencijos viešnia – Maya Darrel Hewins iš Šetlando filmų archyvo – siūlo kino paveldo sampratos ribas plėsti dar labiau ir sako, kad verta archyvuoti ne tik profesionalų kiną, bet ir namų juostas (home–movies). Lietuvos situaciją pristatys ir galimų sprendimų ieškos šalies kino bendruomenės atstovai. Konferenciją vainikuos bendra dalyvių diskusija ir filmo iš „Lietuvos kino“ archyvo peržiūra.
Europos šalių kino forumo „Scanorama“ rengiamas ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 12–15 d. Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 20–22 d. Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.
