7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Specialusis „Donbaso“ seansas

„Skalvijos“ inf.
Nr. 24 (1303), 2019-06-14
Kinas Anonsai
 Kadras iš filmo „Donbasas“
Kadras iš filmo „Donbasas“

Ateinantį pirmadienį, birželio 17 d., 17 val. „Skalvijoje“ įvyks specialusis nemokamas Sergejaus Loznicos filmo „Donbasas“ („Donbass“, Vokietija, Ukraina, Prancūzija, Olandija, Rumunija, 2018) seansas. Filmas sukurtas remiantis 2014 m. įvykiais, jo premjera surengta pernai Kanų kino festivalyje, Ukraina ji buvo pristačiusi „Oskarui“.

 

Filmą sudaro trylika epizodų – tai Donbaso respublikose apsišaukėlėse liudininkų mobiliaisiais telefonais nufilmuoti įvykiai, atkurti vaidybinio kino priemonėmis. Filmo operatorius Olegas Mutu. Kritikas Antonas Dolinas rašė: „Donbasas“ – atvirai antikarinis filmas, niekaip nepateisinantis bet kurios pusės prievartos. Jis rodo, kaip karas žaloja žmogų, paversdamas jį pabaisa, kartu ir komišku, ir keliančiu siaubą. Ir koks kupinas orumo tas, kuris prievartoje nedalyvauja. (...) Ne mažiau nei šiuolaikinio karo prigimčiai atskleisti, „Donbasas“ skirtas parodyti, kaip žiniasklaida, socialiniai tinklai ir kiti tarpininkai daro iš karo dar vieną šou. Tai savaime paverčia filmą neįmanomu paradoksu: jis apie tai, kas negali ir neturi virsti „tiesiog kinu“.“

 

Pateikiame kelias ištraukas iš režisieriaus interviu, kurį jis pernai davė laidai „Donbas. Realiji“.

 

Filmas paremtas fragmentais, kuriuos kino mėgėjai 2014 m. nufilmavo okupuotoje Donbaso teritorijoje. Tai fragmentai apie gyvenimą ten. Septynis epizodus galima rasti „YouTube“, kai kurias istorijas papasakojo ten apsilankę liudininkai.

 

„Donbasas“ – gana skambus žodis, apibūdinantis tai, kas ten vyksta. Šis žodis tiksliai įvardija topologiją, bet tai nebūtinai vieta. Turiu galvoje ten atsiradusį reiškinį. Apie jį ir stengiuosi kalbėti filme.

 

Donbasas – tai reiškinys. Tai, kas ten pasireiškė, galėjo nutikti (esant vienokiai ar kitokiai tikimybei) visur posovietinėje erdvėje. Per tuos dvidešimt penkerius metus ne itin toli nuplaukėme nuo to, kas mus supo Sovietų Sąjungoje. Mes tempiamės visus pančius ir jie mus tempia atgal. Jei vienur pradėjo augti kažkas gyva, tai kur nors kitur vis dėlto nugali tai, kas mirę. Pasakysiu abstrakčiai, prisimindamas vieną filosofo Merabo Mamardašvilio įžvalgą. Aptardamas Sovietų Sąjungos žlugimą jis pasakė: „Tai, kas negyveno, negali ir mirti.“ Tas „negyventi“ pradeda ryškėti, jis niekur nedingo, mes tiesiog nepastebėjome. Kai pasitraukia kuri nors valdžia, pradeda ryškėti kažkas, kas jos viduje, tam tikra imitacija. Filmukai, kuriuos mačiau „YouTube“, pavyzdžiui, kaip batalionui „Betmen“ teikiama vėliava, iškalbingi: tai atrodo kaip parodija, utriruotas pakartojimas kažko, ką mes jau seniai žinome ir esame matę, tačiau be buvusio tikėjimo. Imituojamas ritualas, iš kurio dingo turinys. Kalbu apie pakaitalą – kažko imitaciją, kad būtų galima pridengti kitką. Panašiai Stalinas sugalvojo teismo procesą, kad prasimanytų liaudies priešus ir diversantus, neva rengusius prancūzų intervenciją į SSRS. Tai imitacinis procesas, turintis paslėpti kažką kita.

 

Jeigu ten niekas nebūtų įsiveržę – jokios specialiosios tarnybos, kaimynystėje gyvenantys „draugai“, kariuomenė, žurnalistai, kuriantys fiktyvias naujienas, abejoju, ar ten vyktų karas. Kad taip įvyktų, buvo aktyviai padirbėta. Bet pati teritorija buvo labai paslanki. Kaip reikia pasistengti, kad dirva būtų išpurenta, puikiai aprašyta Anne Applebaum knygoje „Geležinė uždanga“. Ji rašo, kaip SSRS specialiosios tarnybos transformavo visuomeninį okupuotų teritorijų gyvenimą – griovė egzistuojančias struktūras ir kūrė imitacines.

 

Mūsų filme filmavosi iš ten pabėgę žmonės. Specialiai juos kviečiau. Kartu su jais išgyvenau visus jų pasakojimus. Mes nedarėme aktorių atrankos, aš susitikau su masinių scenų aktoriais, su visais kalbėjausi. Man buvo svarbu išgirsti juos ir suprasti, kuo jie gyvena. Norėjau, kad tai atsispindėtų filme. Mano asistentas, kuris ieškojo tokių žmonių Kryvyj Riho gatvėse, su jais pasikalbėjęs dažnai grįždavo su ašaromis akyse. Jis iš Lietuvos ir nieko panašaus nesitikėjo. Jam tai buvo pernelyg stiprus įspūdis.

 

Parengė K. R.

 Kadras iš filmo „Donbasas“
Kadras iš filmo „Donbasas“
Kadras iš filmo „Donbasas“
Kadras iš filmo „Donbasas“
Kadras iš filmo „Donbasas“
Kadras iš filmo „Donbasas“