7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keli lietuviai Didžiosios Britanijos fone

Nauji filmai – „Second Hand“

Živilė Pipinytė
Nr. 23 (1302), 2019-06-07
Kinas
Kadras iš filmo „Second Hand“
Kadras iš filmo „Second Hand“

Arturo Jevdokimovo filmas pasirodo ekranuose nuslūgus agitacijos už dvigubą pilietybę bangai. „Second Hand“ (Lietuva, studija „Nominum“, 2019) veikėjai būtų geras argumentas ir Konstitucijos keitimo, ir jo priešininkų rankose. Tačiau filmo vertė kita. Tai antropologinis šiuolaikinio lietuvio užsienyje tyrimas, nors režisieriui ir pristigo valios nuosekliai sudėlioti filmo akcentus. Žiūrovui jis paliko daug laisvės. Štai kaip man pavyko sudėlioti tai, ką pamačiau.

 

Iš pradžių Jevdokimovas bando atkurti grandinę, kaip veikia lietuviškas „verslas“. Režisierius seka jauną vaikiną, kuris vyksta į Angliją, įsidarbina neaiškioje firmoje ir jam tenka mėtyti į pašto dėžutes maišelius su labdaros prašymais, o paskui rinkti prie namų paliktus maišus su dėvėtais drabužiais. Darbo laikas nenormuotas, pasas atimtas, atlyginimas nemokamas. Tai viena istorija, kurią Jevdokimovas išmėto po visą filmą, bet galiausiai filmo kūrėjai padeda vaikinui gauti dokumentus, kad šis galėtų grįžti namo.

 

Savotišku vedliu po uždarą dėvėtų drabužių rinkėjų pasaulį filme tampa Kęstas. Jis sukaupęs tiek daug informacijos, kad, manau, galėtų parašyti įdomią knygą. Verslo esmė ta, kad kiekvienas statistinis anglas kasmet išmeta maždaug keturiasdešimt kilogramų drabužių. Surinkti „labdaros“ veikėjų iš įvairių šalių, tie drabužiai keliauja po visą pasaulį. Labiausiai jų laukia Afrikoje ir Vidurio bei Rytų Europoje. Jokia labdara iš tikrųjų čia nekvepia, nes dėvėti drabužiai – pelninga prekė.

 

Filmo pradžioje kartu su operatoriais Vytautu Rimkevičiumi ir Eitvydu Doškumi režisierius ilgai klaidžioja po Lamanšo pakrantę, rodo čia buvusią pabėgėlių iš Afrikos stovyklą, o jai išnykus – pajūriu vaikščiojančią prancūzę Brigitte. Tačiau iki pat filmo pabaigos bus sunku suvokti, kad su šia moterimi režisierius susies vieną filmo akcentų apie tikrąją labdarą ir užuojautą.

 

Brigitte požiūris svetimas filmo veikėjams lietuviams. Jiems „labdara“ – tik žodis, ant kurio turi užkibti patiklūs anglai. Suprantama, kad už kilnių labdaros šūkių užkimba ne visi. Vieną tokių, suvokiančių, kad jos rinkėjai labiau primena mafiją, kalbina ir Jevdokimovas. Režisierius gana greitai leidžia įsitikinti, kodėl lietuviams tai aukso gysla. Kartu su Kęstu keliaujame po sandėlius, stebime sugadintus (žinoma, kad tautiečių) metalo konteinerius, girdime derybas bei įvairius pokalbius, susijusius su šiuo verslu, ir pradedame suvokti, kaip veikia sistema, kuri, suprantama, persmelkta labiau rusiškos (ar kaunietiškos) mafijos dvasios.

 

Tačiau kartu Jevdokimovas filme kuria ir tam tikrą apibendrintą lietuvio portretą. Tai apsukrus, greitai prisitaikantis, tiksliai situaciją jaučiantis žmogus, kuris moka pasinaudoti visais jos pranašumais, tačiau dar turi patriarchalinės visuomenės vertybių rudimentų, todėl kartais gali būti išnaudojamųjų gynėjas, jausti solidarumą su kitais. Toks žmogus gerai žino, ko nori, jo tikslas – materialinės vertybės, kurių, matyt, labiausiai ir stigo Lietuvoje. Jos – šių žmonių prestižo ir savigarbos pagrindas.

 

„Second Hand“ matome tipišką homo sovieticus atmainą, kuri ir Anglijoje išsaugo tik jam būdingą dvylipumą. Visai neseniai vienoje „Panoramos“ laidoje jį taikliai suformulavo vienas lietuvių finansų ministras, pareikšdamas, kad sovietmečiu vagystė buvo rezistencijos forma. Lietuviai puikiai perkėlė homo sovieticus patirtį į šiuolaikinę Angliją ir pastaruosius trisdešimt metų ją pritaiko kapitalistiniame pasaulyje. Žinoma, filme matome tik tą Lietuvą, kuri į Angliją atsivežė patriarchalines pažiūras ir gyvenimo būdą, „liaudišką“ norą griebti viską, kas blogai padėta, bei pasipuikuoti prieš kitus.

 

Gaila, kad turėdamas sodrius personažus Jevdokimovas tenkinasi tuo, ką jie patys nori apie save pasakyti, nebando suvokti jų praeities, gyvenimo iki Anglijos, išprovokuoti savirefleksijos momentų, paskatinti apibendrinti Anglijoje įgytą patirtį. Kita filmo veikėja Sandra, be abejo, apdovanota ne tik šiais sugebėjimais, bet ir humoro jausmu bei autoironija. Ji moka meistriškai manipuliuoti kitais. Save Jevdokimovui ji vaidina gana atvirai ir tiksliai, todėl sodrūs Sandros monologai tiesiai į kamerą tampa neabejotinu filmo centru, nors režisierius galėjo parodyti ir tai, kas slypi už tos bravūriškos vaidybos.

 

„Second Hand“ – iš tų retų lietuviškų dokumentinių filmų, kalbančių ne apie didvyrišką praeitį ar menininkus, bet apie žmones, kasdien konkrečiai išgyvenančius kelis dešimtmečius trunkančią visuomenės ir politinę transformaciją. Tačiau, man regis, režisieriui pristigo kantrybės ir ambicijų išsamiau atskleisti tą šiuolaikinį žmogų ir jo santykius su visuomene, socialine struktūra. Pristigo tos, Marcelio Łozińskio žodžiais tariant, „sutirštintos realybės“, kuri tikrovės stebėjimą paverčia dokumentiniu kinu.

Kadras iš filmo „Second Hand“
Kadras iš filmo „Second Hand“
Kadras iš filmo „Second Hand“
Kadras iš filmo „Second Hand“
Kadras iš filmo „Second Hand“
Kadras iš filmo „Second Hand“