7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kasdienybės dalis

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Jonas Ūbis
Nr. 9 (1288), 2019-03-01
Kinas

Pirmasis žurnalo numeris paprastai supažindina su artėjančio „Kino pavasario“ programa. Ne išimtis ir ką tik pasirodęs „Kinas“ – jame rasime ir įdomiausių filmų pristatymą, ir pokalbį su turkų režisierumi Nuri Bilge Ceylanu, kurio „Laukinė kriaušė“ tikrai papuoš festivalio programą. Tai filmas pasiilgusiems neskubaus, įdėmaus žvilgsnio į save ir supančią tikrovę. Tokių pastaraisiais metais kuriama vis mažiau, nes būti lėtam, susimąsčiusiam ar melancholiškam, regis, nebemadinga. Tačiau režisierius to nebijo ir prisipažįsta: „Esu labai melancholiškas žmogus, todėl gyvenimas man dažnai gali pasirodyti beprasmiškas, bet kurdamas filmus galiu apie tą melancholiją papasakoti ir kartais ją įveikti.“

 

Geri filmai padeda įveikti ne tik melancholiją, bet ir pasidygėjimą tikrove, kuris, bent jau mane, šiais šiaudinių patriotų laikais aplanko vis dažniau. Žurnale aptariami filmai padeda suprasti, kad žmonės ir jų pažiūros bei elgesio motyvai gali būti labai įvairūs, kad negalima teisti žmonių, taikant visiems vienintelį savo matą. Tokie filmai skatina pažvelgti giliau, pamatyti, kas slypi už banalių žodžių ar paprastų jausmų. Matteo Garrone’s filmą „Dogman“ recenzuoja Santa Lingevičiūtė, Thomaso Stuberio „Krautuvų valsą“ – Auksė Kancerevičiūtė, Bryano Singerio „Bohemijos rapsodiją“ – Ilona Vitkauskaitė, Adamo McKay’aus „Valdžią“ – Živilė Pipinytė, Gasparo Noe „Ekstazę“ – Laura Šimkutė, Yorgoso Lanthimoso „Favoritę“ – Rimgailė Renevytė, Gustavo Mollerio „Kaltę“ – Ramūnas Pronckus, Ali Abbasi „Ribą“ – Agnė Mackevičiūtė, o „Namų kino“ filmus kaip visada šmaikščiai pristato Pronckus. Šie filmai lyg ir sufleruoja, kad kino teatrų repertuaras pastaruoju metu tapo daug įvairesnis, bet neapsigaunu: jei ne platintojai iš „A-One Films“, vargu ar dažnai išsirengčiau į kiną.

 

Iš arčiau šiame „Kine“ taip pat pristatomos, sakyčiau, į vieną sklandų apibūdinimą nesutelpančios asmenybės. „Pirminių potyrių kinas“ – tai Neringos Kažukauskaitės argentiniečio Paryžiuje Gasparo Noe portretas. Savo filmuose jis analizuoja meilę, erotiką, prievartą ir taip nuolat verčia gręžtis į „seksualinės revoliucijos“ laikus, svarstyti jos padarinius ir praradimus. Šios revoliucijos vaikus dažnai vaidina anglų aktorius Gary Oldmanas, kurio kūrybinę biografiją, pavadintą „Darbininkų klasės herojus“, parašė Ilona Vitkauskaitė.

 

Pastaraisiais metais lietuviški filmai sukelia vis daugiau diskusijų . Deja, FB tautos diskusijos labiau politinio pobūdžio – vertinamas ne filmas, o jo kūrėjų požiūris į Lietuvos istoriją. Recenzuodama Raimundo Banionio filmą „Purpurinis rūkas“ Vitkauskaitė pabrėžia, kad „istoriniai filmai daugiau pasako apie dabartį, jos konfliktus, ideologiją ir įtampas nei praeitį“. Ji tiksliai konstatuoja, kad „šiuolaikiniame lietuvių istoriniame kine, kuriame dominuoja praeities heroizacijos ir romantizacijos tendencijos, aukos ir kančios įvaizdinimas, apsiribojama didesne ar mažesne ideologinių naratyvų estetine puošyba“. Kuo prie šios tendencijos nepritampa „Purpurinis rūkas“, skaitykite patys.

 

Vilija Dailidienė išsamiai aptaria Eimunto Belicko dokumentinį filmą „Tumo kodeksas“, Elena Jasiūnaitė – Donato Ulvydo romantinę komediją „Ir visi jų vyrai“. Lietuviškąją žurnalo dalį tęsia Brigitos Kulbytės pokalbis su aktoriumi Marijumi Elijumi Martynenka, kuris filmuojasi Šarūno Barto filme „Sutemose“. Beje, šis filmas, kaip ir „Purpurinis rūkas“, nukels į pokario laikus Lietuvos provincijoje. Lukas Brašiškis straipsnyje „Amžinai dvidešimt septynerių“ atsisveikina su sausį mirusiu poetu, filmininku, JAV pogrindinio kino popiežiumi vadintu Jonu Meku.

 

Lietuviškų sąsajų rasime ir Izoldos Keidošiūtės pokalbyje su lenkų kino žvaigžde Grazyna Szapolowska, kuri sausį viešėjo Vilniuje ir Valdovų rūmuose pristatė Andrzejaus Wajdos filmą „Ponas Tadas“. Skiltyje „Kino istorijos“ Pipinytė rašo apie nematomas filmų sąsajas ir prisimena kadaise pasaulyje populiarų Albert’o Lamorisse’o filmą „Raudonas balionas“. Kadras iš šio filmo papuošė ir žurnalo, kuris šiemet pasirodys kas du mėnesiai (!), viršelį.

 

Paskutinio puslapio feljetone Pipinytė primena, kad kino kultūra kainuoja brangiai. Deja, pas mus kino kultūra vis dar lieka kultūros paraštėse. Bet ji neatsiranda savaime. Tai didžiulis, dažnai nematomais ryšiais susijęs darinys, kurį sudaro kino teatruose rodomi filmai, profesionalios jų recenzijos, nacionalinė filmoteka, palaikanti žiūrovų ir kino istorijos ryšį, skirtingiems žiūrovams skirti periodiniai leidiniai, ne tik pseudomoksliniu žargonu parašytos įmantrios, bet ir visiems suprantamos knygos bei laidos apie kiną. Viskas, kas primena, kad kinas – svarbi kiekvieno iš mūsų kasdienybės dalis.