Kinas
Šįkart norėtųsi pasiūlyti atkreipti dėmesį į tris filmus, pasirodysiančius kino teatruose kovo 8 d., nes kinas – geriau už gėles. Visi trys filmai – apie moteris: realias, fiktyvias, gyvenusias, gyvenančias.
Skirtingos kartos žavisi skirtingais filmais, režisieriais, aktoriais. Rašyti, juo labiau kurti filmą apie kino ikoną, kai tebuvai dešimties ar faktiškai tik gimęs, atrodo šventvagiška. Tokia ikona yra Romy Schneider, kuri mirė, kai buvau vos metų. Pamačiau ją ekrane daug vėliau ir negalėjau nesižavėti. Tačiau nedrįstu nė įsivaizduoti, kaip ja domėjosi ir žavėjosi (arba nekentė) augusieji ir brendusieji kartu su ja.
Milžiniškos sėkmės aktorė sulaukė suvaidinusi Ernsto Marischkos dramoje „Sissi“ (1955). Taip buvo vadinama princesė Elžbieta – būsimoji Austrijos ir Vengrijos imperatorė. Taip likusį gyvenimą buvo vadinama ir Schneider, vis bandžiusi atsikratyti ir vardo, ir vaidmens. Romy vaidino garsiausių pasaulio režisierių Luchino Visconti, Orsono Welleso, Otto Premingerio, Costa-Gavraso, Claude’o Sautet, Andrzejaus Żuławskio ir kt. filmuose. Šiemet kino festivalis „Žiemos ekranai“ jai skyrė retrospektyvą, o kovo 8 d. pasirodys ir vaidybinis filmas apie ją – „3 dienos Kibrone“ („3 Tage in Quiberon“, Vokietija, Prancūzija, 2018, rež. Emily Atef).
Filmo režisierė apsiriboja trimis aktorės gyvenimo dienomis ir nukelia į 1981 m. vieną Bretanės kurortų. Čia atsigauti bando 41-erių Schneider, čia atvyksta režisierės sukurta Romy draugė Hildė ir vokiečių žurnalo „Stern“ žurnalistai. Tai bus paskutinis aktorės duotas interviu. Emily Atef, remdamasi to interviu ištraukomis, bando įsivaizduoti, kaip tuo metu elgėsi jos herojai. Ji renkasi nespalvotą kiną, padedantį kurti melancholišką atmosferą, suteikiantį daugiau laisvės pajausti Romy nuotaiką, svyruojančią tarp visiškos nevilties, desperacijos iki užsimiršimo ir džiaugsmo. Schneider suvaidino Marie Bäumer. Aktorės tokios panašios, kad kurį laiką gali atrodyti, jog stebite optinę iliuziją. Tačiau filmas ne vien apie tragišką aktorės gyvenimą – jis gali būti ir apie kiekvieną moterį (šiuo atveju įžengusią į penktą dešimtį), jautrią, nuoširdžią, pavargusią nuo gyvenimo, kankinamą nevilties, kaltės jausmo, depresijos ir nerandančią būdų, kaip iš to išbristi.
Ruth Bader Ginsburg – 85-erių JAV aukščiausiojo teismo teisėja, visą savo karjerą įrodinėjusi, kad moteris taip pat žmogus, bei kovojusi ne tik už moterų, bet ir vyrų lygias galimybes. 2018 m. apie ją pasirodė du filmai: nominuotas „Oskarui“ dokumentinis „RBG“ (JAV, 2018, rež. Julie Cohen, Betsy West) ir vaidybinis „Nes ji yra moteris“ („On the Basis of Sex“, JAV, 2018, rež. Mimi Leder). Pastarasis kino teatruose neatsitiktinai pasirodys kovo 8 d., juk Ginsburg – daugybės įvairaus amžiaus moterų (manau, net tik jų) įkvėpėja ir pavyzdys, JAV tapusi net popkultūros ikona.
„Nes ji yra moteris“ – biografinis filmas apie ankstyvąją teisininkės karjerą. Filmą pamatyti verta, nors režisierė, prieš tai kūrusi nelabai už JAV ribų žinomus serialus, neatrodo „patikima“. Beje, labai abejoju, ar tokio tvirto charakterio moterį galėjo suvaidinti ganėtinai naivaus veidelio Felicity Jones, prieš tai įkūnijusi Stepheno Hawkingo žmoną-šešėlį ašaringame Jameso Marsho filme „Visko teorija“. Tikroji Ginsburg – visiška Jane Hawking priešingybė, veikiau pirmosios vyras nuolat buvo teisėjos šešėlyje ir nuoširdžiai savo žmoną palaikė. Filme nukeliama į praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį, kai Ruth Bader Ginsburg Harvarde studijavo teisę. Tarp penkių šimtų studentų buvo tik kelios moterys, tačiau ir joms vienas profesorius sugebėjo pažerti priekaištų, kad užima vyrų, galėjusių būti gerais teisininkais, vietą. Nors Ginsburg savo kurse buvo geriausia, darbą jai susirasti buvo be galo sunku dėl tuomet vyravusio absurdiško seksizmo, mat nebuvo pasitikima moterų „emocine būsena“ ar gebėjimu dirbti toli nuo vyro ir šeimos. Tačiau apie viską detaliau sužinosite pažiūrėję filmą. O jei yra galimybė – siūlau prieš tai pasidomėti pačia teisėja, paieškoti ir dokumentinio filmo „RBG“. Beje, amerikiečių laida „Saturday Nigt Live“ be galo myli Ginsburg, tad pasidomėkite ir jų linksmomis laidomis.
Karol Danvers – ne superherojų vyrų pagalbininkė, o nuo nieko nepriklausoma pirmoji supermoteris. „Marvel“ komiksų autorių ji buvo sukurta dar praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, tačiau filmas, skirtas tik jai, pasirodo šiemet. Galima sakyti, kad baltaodžių superherojų era baigėsi: pernai pasirodė „Juodoji pantera“, šįmet – „Kapitonė Marvel“ („Captain Marvel“, JAV, 2019, rež. Anna Boden, Ryan Fleck). Studijos suvokė, kad ir afroamerikietis didvyris gali atnešti tiek pat pelno, kiek supermenai ar kapitonai amerikos. „Kapitonės Marvel“ kūrėjai tikisi per premjerinį savaitgalį galintys uždirbti 100 milijonų dolerių. Sklido gandai, kad dėl vaidmens varžėsi „Oskaro“ turėtoja Jennifer Lawrence, Emily Blunt, Jessica Chastain, filmą norėjo režisuoti net Angelina Jolie ir pagrindiniam vaidmeniui kviesti Charlize Theron, tačiau galiausiai buvo pasirinkta kuklioji Brie Larson, anksčiau gavusi „Oskarą“ už vaidmenį Lenny Abrahamsono filme „Kambarys“. Iš pradžių aktorė dėl vaidmens dvejojo, tačiau galiausiai nusprendė jo imtis, nes, anot jos, tokia superherojė tik dar labiau paskatins diskusiją apie per menką moterų reprezentaciją didžiajame ekrane. Ką gi, kas mėgsta filmus apie superherojus, belieka laukti oficialios pasaulinės premjeros kovo 8 d. ir pamatyti, kokiomis antgamtinėmis galiomis apdovanota buvusi JAV karinių oro pajėgų pilotė Karol Danvers. O gal ir ne antgamtinėmis – Brie Larson pasidalino trumpu videoįrašu, kaip ji per savo kasdienę treniruotę stumia didžiulį džipą...
