Kino gimtadienio proga – pirmo meninio dokumentinio filmo seansas

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ kartu su Europos šalių kino forumu „Scanorama“ jau trečius metus iš eilės kviečia simboliškai paminėti kino atsiradimo metines. Vasario 22 d. kino centre „Skalvija“ bus reta proga pamatyti 1922 m. sukurtą nebylųjį filmą „Nanukas iš Šiaurės“ („Nanook of the North“), kuris laikomas pirmuoju pasaulyje pilno metražo meninės dokumentikos filmu. Seansui gyvai akompanuos improvizacinės muzikos meistrai Arnas Mikalkėnas ir Tadas Petkevičius-Grajauskas.

„Nanukas iš Šiaurės“ – ne šiaip „klasikinis“ filmas. Prestižinio britų kino leidinio „Sight and Sound“ 2014 m. surengtoje apklausoje jis buvo išrinktas septinta geriausia dokumentine juosta pasaulyje. Filmą sukūręs Robertas J. Flaherty kino istorijoje minimas kartu su kino meno pradininkais Georges’u Mélièsu, D.W. Griffithu ir Sergejumi Eizenšteinu.

Filmas pasakoja apie kasdienę eskimų šeimos kovą dėl išgyvenimo. Flaherty jaudinančiai parodė medžioklės, ledinio būsto iglu statybos ar eskimų vaikų žaidimų scenas. Nepaisant dažnai kylančios bado grėsmės ir kitų pavojų, šie žmonės nepraranda optimizmo ir gyvena nesipykdami su gamta.

Flaherty triskart vyko tyrinėti šiaurinės Hadsono įlankos dalies. Per vieną ekspediciją jam kilo mintis sukurti filmą, nors ir neturėjo jokios patirties. Apsiginklavęs 16 mm juosta bei „Bell & Howell“ kamera, tarp 1913 ir 1914 metų Flaherty nufilmavo apie kilometrą juostos. Montuodamas filmą Toronte netyčia numetė ant grindų nuorūką ir visa itin degi nitroceliuliozinė juosta sudegė.

Tačiau Flaherty nepasidavė. Ketvirtos ekspedicijos, kurios tikslas buvo sukurti filmą, neparėmė ankstesnis rėmėjas seras Williamas Mackenzie. Tačiau atsirado naujas – brolių Revillonų kailių firma, tikėdamasi, kad filmas taps gera reklama. 1920 m. Flaherty grįžo į atšiaurų Ungavos pusiasalį, filmavimui buvo specialiai parinkta vieta, kurioje broliai turėjo kailių supirkimo punktą. Tik šįkart Flaherty buvo tvirtai apsisprendęs pakeisti filmo struktūrą: užuot filmavęs visų gyventojų kasdienybę, jis nutarė sukurti vieną pagrindinį personažą, kuris ir tapo filmo centru. Taip gimė Nanukas. Jį suvaidino eskimas Allakariallakas, kurio vardas buvo ne toks malonus angliakalbei ausiai. Nors 3-iajame XX a. dešimtmetyje inuitai jau medžiojo šautuvais, dėl medžioklės autentiškumo režisierius paprašė naudotis žeberklais ir strėlėmis. Filmavimo grupė net turėjo pastatyti netikrą iglu, kuriame Nanukas gyveno su savo šeima: į tikruosius būstus tiesiog netilpo visa aparatūra.

Allakariallakas nebuvo vienintelis „Nanuko iš Šiaurės“ aktorius. Jis žuvo išsekęs medžioklėje ir filmo premjeros nesulaukė. Nanuko žmoną Nilą suvaidino režisieriaus meilužė, kuri filmavimui pasibaigus pagimdė Flaherty sūnų Josephą. Deja, režisierius savo sūnaus taip ir nepripažino. 6-ajame dešimtmetyje Josephas kartu su didele inuitų grupe Kanados vyriausybės buvo priverstas persikelti toliau į šiaurę.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip pagarbiai filmo kūrėjas rodo eskimus. Pagarba susijusi su Flaherty vaikyste, kai režisieriaus tėvas dirbo kasykloje ir pasiimdavo sūnų kartu, vykdamas ieškoti naujų aukso ir vario gyslų. Flaherty daug laiko praleido tarp indėnų, jautė artumą kitokių papročių žmonėms, išmoko jų kalbą.

Amerikiečių kino platintojai nesiryžo rodyti filmo kino teatruose, nes manė, kad žiūrovams bus neįdomu. Tačiau „Revillon“ turėjo ryšių su prancūzų kino įmone „Pathe“, kuri išleido filmą į ekranus ir jis sėkmingai apkeliavo Europos bei JAV kino teatrus, pasiekė Aziją ir 3-iojo dešimtmečio pabaigoje buvo rodomas net Lietuvoje.

Nepaisant gėdingų „Nanuko iš Šiaurės“ filmavimo aspektų, filmas iki šiol stebina tuo, kaip įtaigiai režisierius sugebėjo pavaizduoti gyvenimo Šiaurėje sąlygas. Filmo vaizdai 1922 m. buvo tokie pat paveikūs kaip vėliau Mėnulio nuotraukos. Flaherty parodė būdą kurti kiną, kuris gyvuoja ir stebina iki šiol. „Nanukas iš Šiaurės“ buvo populiarus visame pasaulyje, kartu su juo paplito inuitų drabužiai, medžiotojus vaizduojančios lėlės vaikams ir iki šiol gaminami filmo garbei „Eskimo“ pavadinti ledai.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ – Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis renginys, siekiantis pristatyti XX a. pradžios (laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos) kiną plačiai auditorijai.