7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Moterys ir aukštakulniai

Nauji filmai – „Ir visi jų vyrai“

Živilė Pipinytė
Nr. 5 (1284), 2019-02-01
Kinas
Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“
Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“

Mėgstu geras romantines komedijas, priešingai nei dauguma kolegų, kuriems šis žanras sukelia įtarimų ar net alergiją. Man toks filmas – lyg geras torto gabalas, apie kurį kalbėjo dar Hichcockas. Ypač patinka ironiška šių meilės istorijų intonacija, priverčianti kitaip, iš distancijos, pažvelgti ir į savus išgyvenimus. Naujo Donato Ulvydo filmo „Ir visi jų vyrai“ (Lietuva, 2019) plakate taip pat puikuojasi užrašas, kad tai romantinė komedija, o filmo pradžioje pagrindinė veikėja, šeimos santykių psichologė Jurga (Inga Jankauskaitė), kepa tortą savo vyro (Giedrius Savickas) keturiasdešimt penktajam gimtadieniui. Tačiau vyras pagaunamas in flagranti su kita moterimi tą akimirką, kai turėtų užpūsti žvakutes.

 

„Ir visų jų vyrų“ kūrėjų tortas labiau primena mėgėjišką pusgaminį – nelabai juokingą, archajiškos kino kalbos (kur dar pamatysite gausiai lietaus aplaistytus dramatiškus epizodus ar ant intelektualia veikla užsiimančios moters nosies uždėtus akinius?), skirtą vidinei, neišprususiai televizijos serialų auditorijai.

 

Sprendžiant iš siužeto, scenarijų Jonas Banys rašė remdamasis čekų režisieriaus ir scenaristo Jiří Vejděleko filmu „Ženy v pokušení“ (2010), kuris savo šalyje tapo žiūrimiausia metų komedija. Ulvydas moka kurti patrauklias reklamas, kad ir ką reklamuotų savo filmuose – norinčias tapti prezidentėmis politikes, masinio vartojimo prekes ar lietuvišką patriotizmą. „Ir visi jų vyrai“ man pasirodė pirmiausia Klaipėdos, jos senamiesčio ir Kuršių nerijos reklama. Įspūdingų uostamiesčio ir gamtos vaizdų fone (operatorius Tomas Vilys bei neįvardyti dronai) ir rutuliojasi veikėjų santykiai, nors kiekviename epizode taip pat nepamirštama pareklamuoti įvairaus pobūdžio produktų, kavinių ar paslaugų („CityBee“, „Vero Cafe“, „Nutriless“, „Lorenzo“, lietuviško alaus ir t.t.). Prarūgusi lietuviška estrada (Ievos Norkutės ir dar kelios dainos) bei 4-ojo dešimtmečio Holivudą menanti Jono Jurkūno muzika ir tradiciškai prabangūs namų interjerai tik paryškina eklektišką, „sumestinį“ filmo pobūdį. Tačiau Banys su Ulvydu filme vis dėlto susitelkia į tai, ką labiausiai mėgsta „aptarinėti“ bulvarinė žiniasklaida: seksą, neištikimybę, moterų emancipaciją ir maisto gaminimą.

 

Pagrindinės filmo „Ir visi jų vyrai“ veikėjos – trys vienos šeimos moterys. Po skyrybų visai sutrikusios Jurgos motina Vilma (Kristina Kazlauskaitė) yra aktorė, kuri stengiasi visaip išsaugoti kadaise turėtą žvaigždės statusą, bet dar labiau stengiasi įrodyti sau ir pasauliui, kad amžius – ne problema. Ji avi tik aukštakulnius, vilki aptemptus drabužius, dėvi masyvius papuošalus ir nuolat demonstruoja savo moteriškumą. Kazlauskaitė vaidina moterį, kuri nuo jaunų dienų yra įsitikinusi, kad viską gali išspręsti seksas. Ji nuolat jaučiasi esanti kovinės parengties, tad net keista, kad Vilmai nepasiseka sugundyti žurnalisto Dovydo (Andrius Bialobžeskis). Scenoje, kai su sangrijos buteliu rankose Vilma nesėkmingai beldžiasi į Dovydo duris, matome tik apgailėtiną pagyvenusią moterį, nors filmo kūrėjams tai, regis, juokinga. Vis dėlto Vilma – sudėtingiausias filmo personažas, tad akivaizdu, kad aktorei ją įdomu vaidinti, išbandant visus registrus – nuo groteskiško iki tragiško. Tačiau Banys su Ulvydu to nemoka išnaudoti ir palieka daug atvirų klausimų, kurie padėtų paryškinti šios veikėjos charakterį. Pavyzdžiui, neatsako į klausimą, kodėl Vilma nepasakė dukteriai, kad jos tėvas buvo vienintelis tulžimi nesilaistęs teatro kritikas Banys (regis, greit bus galima sudaryti scenaristo Banio „žinučių“ kritikams antologiją). Šiaip ar taip, Vilma išreiškia Lietuvoje vis dar egzotišką mintį, kad pagyvenusi moteris gali leisti sau daugiau nei tik auginti anūkus ar nostalgiškai prisiminti praeitį. Kita vertus, Vilma – tai visokių spalvotų žurnalų, liaupsinančių amžiną jaunystę ir plastines operacijas, idealas.

 

Vilma nori padėti krizę išgyvenančiai dukteriai ir nusprendžia, kad geriausias vaistas bus naujas vyras. Bet kad Jurga patrauktų kieno nors dėmesį, motinos galva, reikia ryškių drabužėlių, aukštakulnių batelių ir kelių gundymo pamokų. Inga Jankauskaitė ekrane gali būti įtikinama, šilta, lyriška, kandi, bet scenos, kuriose Jurga susidvejina ir kalbasi su savimi, – iš labai prasto teatro. Dar sunkiau patikėti, kad po motinos mirties Jurga iškeis patogius batelius į aukštakulnius ir vilkėdama ryškiai raudoną suknelę iki žemės (kostiumų dailininkai – visų panašių lietuviškų filmų problema) patetiškai lyg monumentas pasakys buvusiam vyrui, kad jai svarbiau laisvė. Vis dėlto pasitelkę Jurgą filmo kūrėjai įteisina kitą „pažangią“ mintį, kad moteris gali turėti seksualinių santykių su daug jaunesniu vyru, nors ir pabrėžiama, kaip svarbu laiku pasitraukti.  

 

Vilmos anūkė dvidešimtmetė Laura (Aušra Giedraitytė) – šiuolaikinė mergina, ji ganėtinai gašli, dažnai keičia meilužius ir, regis, neturi jokių kitų charakterio bruožų bei savybių. Todėl jauna aktorė priversta nuolat demonstruoti savo gražų, lankstų nuogą arba vos pridengtą kūną ir atlikti akrobatikos pratimus net poetiškai į jūrą besileidžiančios saulės fone.

 

Tačiau, kad ir kokios pažangios atrodytų Vilma, Jurga ir Laura, filmo kūrėjai neatsisako tradicinio lietuviško požiūrio į moteris. Jiems tai tik objektas, kuris tam, kad atkreiptų į save dėmesį, privalo turėti gražų (arba nelabai) kūną, apkarstyti jį ryškiais drabužėliais, mėgti aukštakulnius ir vyrų dėmesį. Trumpai tariant, elgtis taip, kad atkreiptų įvairių lietuviškų tuštybės mugių mėgstamų raudonųjų kilimų komentatorių dėmesį.

 

Vyrai filme – kaip ir kitose lietuviškose komedijose, skirtose liaudžiai: jie primityvūs, neištikimi mačo ir kartu visaip moteris aptarnaujantis personalas, beje, dar ir mėgstantis gaminti maistą. Juos vaidinantys Savickas, Audrius Bružas, Bialobžeskis atrodo lyg trumpam atbėgę į šios juostos filmavimo aikštelę iš kitų ir todėl nespėję atsisveikinti su ankstesniais savo personažais. Tik debiutantas Šarūnas Januškevičius vaidina taip mėgėjiškai, kad net pradedi gailėtis jo nuoširdaus Lauros vaikino Jokūbo.

 

Ankstesniuose filmuose „Tadas Blinda. Pradžia“, „Kaip pavogti žmoną“ ar „Emilija iš Laisvės alėjos“ Ulvydas, regis, dar bandė ieškoti įdomesnių ar iškalbingesnių mizanscenų, rakursų, montažinių sandūrų. Filme „Ir visi jų vyrai“ to neliko nė pėdsako. Jis primena į didelį ekraną perkeltą televizijos serialo santrumpą, tik erotinės scenos išduoda režisieriaus norą lygiuotis į pornografijos klasiką. Filme daug stambių planų, kurie lyg ir turėtų atskleisti vidinius veikėjų išgyvenimus, tačiau režisieriaus darbo su aktoriais pėdsakų juose nematyti. Kaip įprasta lietuvių komedijose, visi vaidina, kaip kas moka ir sugeba, o apie aktorių ansamblį galima tik pasvajoti.

 

Režisieriaus silpnybė akivaizdžiausia tose scenose, kurios galėtų sustyguoti pakrikusį filmo ritmą ir formuluoti akcentus. Pavyzdžiui, scena, kai paaiškėja ilgai slėpta Vilmos paslaptis, kad ji visą gyvenimą rašė dienoraštį. Filme Kazlauskaitė tik prieina ir iškilmingai atidaro didelio laikrodžio, kuriame slėpė dienoraščius, dureles. Jokios įtampos, netikėtumo, scena net nebuvo parengta ankstesnės filmo eigos: tik išgirdome informaciją, kad Vilma rašys memuarus. Visiškai žlunga, manyčiau, esminė filmo scena, kai vakare Vilmos namų kieme prie didelio stalo susėda visi personažai ir prasideda įtemptas motinos bei dukters dialogas, turėjęs tapti filmo lūžiu, esminių visų trijų veikėjų vidinių pokyčių pradžia. Režisierius nesugebėjo nei sukurti atmosferos, nei kitaip pabrėžti scenos svarbos, nors Jurga su motina pirmąkart kalbasi atvirai, išsako visą gyvenimą kauptas nuoskaudas. Ekrane tik chaotiškai sumontuoti stambūs sėdinčiųjų ir kalbančiųjų planai (veidai dar ir prastai, teatrališkai apšviesti), kažkodėl įterpiama lėkštė Mindaugo pagamintų skanėstų, o siektiną dramatizmą imituoja laužo liepsna veikėjų fone ir scenos pabaigoje pasigirstanti garsi muzika. Taip „Ir visi jų vyrai“ tampa dar viena komedija, kuri neteikia jokio malonumo, bet kuri, nepaisant kūrėjų intencijų, rodo vidutinių lietuvių baimes, prietarus, troškimus ir neįtikėtiną viso to, kas pas mus vadinama komerciniu kinu, skurdą.

 

Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“
Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“
Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“
Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“
Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“
Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“
Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“
Kadras iš filmo „Ir visi jų vyrai“