Kinas
Justino Krisiūno filmas „Širdys“ (Lietuva, 2018) sukėlė keistą jausmą, lyg žiūrėčiau prieš trisdešimt metų sukurtą sovietinį „antrojo ešelono“ režisieriaus filmą, skirtą paaugliams. Tokie filmai nepakildavo aukščiau visiems žinomų banalybių ir supaprastinimų, padalijimas į gėrį ir blogį juose aiškus ir nekintantis, moralas – iškart nuspėjamas. Krisiūnas ir operatorius Julius Sičiūnas gerai jaučia sovietinio kino estetiką. Jei jie būtų bent trumpam pasijutę postmodernistais ir su humoru įprasminę tai, ką daro, Emilis Vėlyvis mirtų iš pavydo. Bet Krisiūnas kūrė ne postmodernistinį, o didaktišką ir sentimentalų filmą neįmantrių istorijų mėgėjams, todėl „Širdyse“ dominuoja saldi eklektika ir nėra jokios socialinės ar valdžios kritikos. Reklaminiais Lietuvos gamtos vaizdais – šįkart filmuota Salų miestelyje – „Širdys“ primena ankstesnius Krisiūno filmus „Emigrantai“, „Dėdė, Rokas ir Nida“.
„Širdžių“ veiksmas nukelia kelis dešimtmečius atgal – tai laikas, kai jau yra litai, bet jokių visuomenės transformacijos (dažnai itin skausmingos) pėdsakų (net kalbos lygmeniu) filme nepastebėsi. Širdies ligų sanatorijos, kurioje vyksta filmo veiksmas, pacientų ir darbuotojų permainos, atrodo, dar nepasiekė. Jie gyvena lyg laiko duobėje, iš kurios retkarčiais išlenda madinga muzika (tarkim, „Foje“) ar pamaldos bažnyčioje, bet sovietmečio buities ir kino ženklų filme daugiau. Tik jei tai kūrėjams atrodo retro, turiu juos nuliūdinti, nes vieno stiliaus sukurti filme nepavyko, – tik skylėtą įsivaizdavimą apie 10-ąjį dešimtmetį.
„Gamybinis“ filmo konfliktas tarp gerojo auklėtojo Andriaus (Rolandas Kazlas) ir Snapu praminto blogojo (Algirdas Gradauskas) remiasi požiūriu į mokinius. Sporto mokytojas Andrius pasitiki jais ir nori ugdyti kūrybingus žmones, o Snapas – griežtos disciplinos šalininkas. Savaime suprantama, kad sau griežtų reikalavimų Snapas netaiko – vartoja alkoholį, rūko, žiūri pornografines vaizdajuostes, papirkinėja auklėtinius, rezga intrigas. Andrius elgiasi priešingai, jis taip rūpinasi vaikais, kad net negali sau leisti dviejų savaičių atostogų prie jūros. Todėl žmona (Indrė Patkauskaitė) nusprendžia skirtis. Žinoma, konfliktas glūdi giliau – žmonos netenkina jų seksualinis gyvenimas. Bet „Širdžių“ kūrėjams atrodo svarbiau, kad Andrius nuoširdžiai myli vaikus. Galiausiai, regis, tai supranta ir Andriaus žmona.
Gero ir blogo auklėtojo konfliktas filme reikalingas, kad „sudramatintų“ dviejų jaunų sanatorijos pacientų meilės istoriją. Naujokas Saulius (Motiejus Ivanauskas) iškart įsimyli Mildą (Roberta Sirgedaitė), kuri čia yra senbuvė ir tikra sanatorijos žvaigždė. Milda laukia širdies persodinimo operacijos, jos popieriai prasti. Abu jaunieji personažai piešiami viena spalva: bėgikas Saulius nuolat nepatenkintas ir maištauja, „Drąsiųjų kelių“ serijos knygą įsitvėrusi Milda nenori mirti. Abu susirūpinę tik savimi, todėl visa nugalinčia meile sunku patikėti, net hormonų audra nelabai įtikina. Nepadeda ir dirbtinai suregzta intriga: Saulius susilažina su kitais sanatorijos gyventojais, kad pergulės su Milda, bet galiausiai nuoširdžiai ją pamilsta. Panašių lažybų istorijų filmuose būta tiek daug, kad net neverta vardyti, juolab kad „Širdyse“ viskas baigiasi sentimentaliai ir gerai. Miršta tik jauniausias veikėjas Juozukas, bet jo mirties filmo kūrėjams, regis, reikia tik tam, kad trumpam suklaidintų žiūrovus.
Scenarijuje, kurį parašė Julius Paškevičius, režisierius ir Kazlas (plakate kažkodėl minimas ir 1995 m. miręs rašytojas Leonidas Jacinevičius, bet, manau, tai duoklė pagal jo scenarijų sukurtam Raimundo Banionio filmui „Neatmenu tavo veido“ (1988), kurio veiksmas taip pat vyksta širdininkų sanatorijoje), yra kelių temų užuomazgos: jaunų žmonių požiūris į mirtį, mokytojo atsakomybė, patyčios, nepritampančių jaunuolių meilės istorija. Deja, visos liko neišplėtotos, personažų motyvai neįtikina, humoras – prastų anekdotų lygio. Ypač nevykę antrojo plano veikėjai, nors Liubomiras Laucevičius desperatiškai stengiasi įkvėpti gyvybės savo vyriausiajam gydytojui. Dauguma jų bespalviai, neįsimenantys, ypač pervaidina jauni aktoriai – jų entuziazmas sporto varžybų ar masinėse scenose rėžia akį, ir keista, kad režisierius to nepastebi. Iš pirmo žvilgsnio „Širdys“ gal ir neprimena ciniškų pastarųjų metų lietuvių komedijų ar pseudoistorinių filmų, bet senamadiška kino kalba, neprofesionali režisūra, mėgėjiška vaidyba ir infantilus požiūris į pasaulį, regis, jau tapo lėtine viso lietuvių kino liga.
