Jei manote, kad lietuvių politikai – patys bjauriausi, pažiūrėkite George’o Clooney politinę dramą „Purvini žaidimai“ (LRT, gegužės 3 d., 23 val.). Clooney jame dar ir įkūnijo demokratų gubernatorių, dalyvaujantį JAV prezidento rinkimuose. Pagrindinį veikėją – jauną rinkimų štabo spaudos atstovą – vaidina Ryanas Goslingas. Būtent jo personažas filme išgyvena nusivylimo istoriją: gubernatorius, kuriuo jis tikėjo, įsipainioja į sekso skandalą. Tada jaunuolis patiki, kad politika – tikrai nešvarus užsiėmimas.
Adamo McKay’aus filme „Didžioji skola“ (LNK, 30 d. 22.30) Goslingo personažas taip pat turi kuo nusivilti, bet pirmiausia – kvailais bankininkais. Šis filmas perkelia į turtingųjų pasaulį – jo veikėjai yra keturi finansininkai, sugebėję numatyti 2008-ųjų krizę, o kai jų pranašystėmis niekas nepatikėjo, iš tos krizės dar ir pasipelnyti. Tai realūs žmonės – pirmasis krizę nuspėjęs privataus fondo valdytojas Michaelas Burry, finansininkai Markas Baumas ir Benas Rickertas. McKay’aus filme juos suvaidino aktoriai, bet „Didžioji skola“, laimei, netapo dar vienu filmu apie saldų Volstrito vilkų gyvenimą. McKay’ui jo personažų asmeninių išgyvenimų ar istorijų reikia tik tiek, kad geriau suvoktume jų motyvus. Štai čia ir padeda gerų aktorių gebėjimas tiksliai ir lakoniškas perteikti herojaus charakterį. Kuo toliau, tuo labiau šie žmonės žadina simpatiją, nors jie ir patys suvokia, koks bus jų teisumo įrodymo pagrindas. Tačiau jie sako tiesą, ir tai svarbiausia.
Christiano Bale’o kuriamas keistuolis daktaras Baris sužavi analitiniais sugebėjimais. Steve’o Carello Baumas išgyvena dėl brolio savižudybės ir kaltina save, kad vietoj dėmesio siūlė jam pinigų. Baumas taip gerai suvokia šiuolaikinio JAV kapitalizmo mechanizmus ir nemato jokios išeities, kad sunku netapti jo bendraminčiu. Bradas Pittas vaidina Beną Rickertą, kuris nusivylė bet kokia finansine veikla ir savo sode augina ekologiškus vaisius bei daržoves.
Gidas po finansų pasaulį filme yra Jaredas Vennettas – taip pat vienas iš tų negausių akylųjų ir numatančiųjų. Goslingas jau filmo pradžioje, kreipdamasis tiesiai į žiūrovus, suteikia „Didžiajai skolai“ sąlygiškumo ir sveiko sarkazmo, kaip, beje, ir žaismingi intarpai, kuriuose sudėtingus terminus aiškina Selena Gomez, garsus virėjas Anthony Burdainas ar „Volstrito vilke“ vaidinusi Margot Robbie.
Abu šie filmai turėtų sudominti tuos žiūrovus, kurie kartais nori pailsėti nuo filmų, pretenduojančių į didžiojo meno statusą. Tarp tokių – debiutinis László Nemeso filmas „Sauliaus sūnus“ (LRT Kultūra, 2 d. 22.10). Jis remiasi gerai apgalvotu formaliu sprendimu: kamera nukreipta į pagrindinio personažo Sauliaus Auslenderio veidą. Viskas, kas vyksta aplink jį, tampa, nors ir sukrečiančiu, fonu. Žydas iš Užgorodo Saulius dirba konclagerio zonderkomandoje – palydi į dujų kameras naujai atvykusiuosius, o paskui renka lavonus ir juos degina. Filme rodoma viena Sauliaus gyvenimo para. Vyras nori palaidoti dujų kameroje rastą neuždususį, bet paskui karininko nužudytą berniuką. Sauliaus ryžtas nepatinka kitiems kaliniams, nes zonderkomanda kartu su konclageriu rengiasi sukilimui ir pabėgimui.
Viena vertus, filmo kūrėjai siekia kuo didesnio autentiškumo: pirmasis „Sauliaus sūnaus“ pusvalandis imponuoja ir forma, ir konclagerio įvykių, detalių, dialogų nuotrupų tempu. Režisierius rodo krematoriumo kasdienybę, kuri savaime siaubinga. Bet netrukus ima ryškėti formos monotonija – su personažu susitapatinti sunku, nes apie jį nieko daugiau taip ir nesužinome, o berniuko laidojimo metafora pernelyg aiški, kad išlaikytų filmo svorį bei pusiausvyrą tarp dokumentiškumo ir alegorijos. Kuo toliau, tuo labiau berniuko tema veda „Sauliaus sūnų“ prie tradicinės naracijos, o šios melodramatiškumas atrodo kaip meninis kompromisas, nes supaprastina ištarmę ir paneigia tai, ką režisierius rodo visą filmą, – žmogiškumas lageryje neįmanomas. Tačiau būtent melodramatiška gaida paradoksaliai paryškina, kad turime reikalą su perdėtai estetizuotu, žiūrovų įpročius savaip kutenančiu reginiu. Todėl ir filmo autentiškumas, kurį turėtų pabrėžti keliskart rodomos slapta kalinių daromos nuotraukos, tampa abejotinas.
Visada stebiuosi, kodėl žmonės žiūri trečios ar net ketvirtos rūšies filmus arba televizijos laidas, kodėl skaito prastas knygas, kai vertingi kūriniai lengvai prieinami. Kam žiūrėti „Eurovizijos“ atrankas ar „Editos šou“, kai tik vienu piršto paspaudimu gali pereiti į televizijos kanalą, rodantį ir gerus koncertus, ir įdomias pokalbių laidas?
Mėgstu žiūrėti parodijas, kurios visada taikliai įvardija žiūrovų silpnybes, kad ir norą matyti kvailesnius už save. LRT Kultūra šeštadienį (28 d. 22 val.) parodys 1982-aisiais Carlo Reinerio sukurtą kriminalinių 5-ojo dešimtmečio filmų parodiją „Negyvėliams netinka pledai“. Ji skirta ne tik mėgstantiems film noir, bet ir vienos garsiausių Holivudo kostiumų dailininkių, aštuonių „Oskarų“ savininkės Edith Head atminimui: „Negyvėliams netinka pledai“ – paskutinis jos darbas kine. Head sukūrė „Romos atostogų“, „Sabrinos“, „Svaigulio“, „Paukščių“ ir daugybės kitų garsių filmų elegantiškus kostiumus, puikiai išryškinančius personažų esmę.
Džeimsas Bondas visada buvo puošeiva, jo padėjėjos ar širdies damos – taip pat. LRT šįvakar (27 d. 23 val.) rodo Terence’o Youngo „Kamuolinį žaibą“ (1965), kuriame vis dėlto daugiau teks grožėtis ne drabužėliais, o veikėjų kūnais, nes veiksmas rutuliosis Bermudų paplūdimyje. Ketvirtame filme Bondas vėl kovos su „Spektro“ niekšais, šįkart pagrobusiais lėktuvą su dviem atominėmis bombomis ir reikalaujančiais iš britų vyriausybės deimantų, vertų šimto milijonų. Bondui teks net plaukioti baseine, kuriame knibžda rykliai. Apsimeskime, kad nepastebėjome, jog vandenyje – Seanno Connery dubleris.
Jūsų – Jonas Ūbis
