Nostalgija bus tik stipresnė

Stevenas Spielbergas neturi asmeninių „Facebook“ ar „Twitter“ paskyrų, telefonu naudojasi tik tam, kad paskambintų ar išsiųstų SMS žinutę, kasdien skaito popierinius dienraščius, bet nuo senų laikų žavisi kompiuteriniais žaidimais. Gal todėl naujausią jo filmą „Oazė: žaidimas prasideda“ („Ready Player One“, JAV, 2018) galima suvokti ir kaip laišką šiuolaikiniams paaugliams, pernelyg ilgai tūnantiems virtualioje tikrovėje. Spielbergas ragina juos grįžti į realybę ir filmo veikėjų lūpomis keliskart pakartoja, kad  „realybė yra vienintelis vertingas dalykas, nes ji yra tikra“. Šis teiginys nuskambės filmo pabaigoje, kai penki „Oazė: žaidimas prasideda“ veikėjai – nuolatiniai virtualios realybės gyventojai – suvoks, kad kartais visai malonu sugrįžti į tikrovę, net jei joje esi ne toks gražus (ar ne tos lyties), kaip tenai. Regis, Spielbergas tebėra optimistas.

„Oazė: žaidimas prasideda“ – Ernesto Cline’o romano ekranizacija, tačiau Spielbergas filme liko ištikimas mėgstamoms temoms ir herojams – vienišiems, keistiems vaikams arba paaugliams, nesugebantiems prisitaikyti ir bėgantiems nuo tikrovės. Toks yra ir Veidas (Tye Sheridan). Anksti netekęs tėvų paauglys gyvena kartu su teta namais paverstame konteineryje 2045-ųjų  Kolambuse (šiame mieste užaugo ir Spielbergas). Netolima ateitis pilka ir nušiurusi: pasaulį užvaldė tarptautinės korporacijos, visur akivaizdžios ekologinės katastrofos žymės, nebeliko vidurinės klasės – tik skurdžiai ir turtingieji. Realybė tokia baisi, kad Žemės gyventojai masiškai bėga į virtualią tikrovę. Čia jie gali būti kuo tik panorėję ir net užsidirbti. Virtualus pasaulis ne tik atrodo tikresnis – jame gali pasirinkti, kada įeiti, išeiti, kada pavirsti tuo, kuo norėtum būti iš tikrųjų. Pilka realybė tokių galimybių nebesuteikia.

Virtualų Oazės pasaulį sukūręs mokslininkas Džeimsas Halidėjus (neatpažįstamai nugrimuotas Markas Rylance’as) mirė prieš penkerius metus, bet jo turtų paveldėtojas iki šiol neaiškus. Juo bus tas, kuris sugebės įminti tris virtualiuose žaidimuose paslėptas mįsles, gaus tris raktus ir galiausiai ras Velykų kiaušinį, kurį paslėpė 1979 metais sukurto žaidimo „Adventure“ kūrėjai. Taip visai nuosekliai filme atsiranda Spielbergui artima nostalgijos tema, kurią pabrėžia ir 9-ojo dešimtmečio muzika, ir žaidimų ar vizualiniai motyvai. Ji glaudžiai siejasi su mįslių įminimo sąlygomis, nes Halidėjus buvo ne tik keistuolis ar genialus mokslininkas, bet ir didelis populiariosios kultūros gerbėjas.

Beveik visas milžiniško biudžeto filmo „Oazė: žaidimas prasideda“ veiksmas rutuliojasi virtualioje tikrovėje, kur Veido (šiame pasaulyje jis yra Parzivalis – tiesioginė nuoroda į Gralio taurės ieškojusį Parsifalį) ir keturių jo draugų avatarai siekia tapti Halidėjaus paveldėtojais. Čia jiems teks susidurti su rimtais priešais, pavyzdžiui, Halidėjaus mokiniu apsimetančiu Nolanu Sorento (Ben Mendelsohn), kurio korporacija siekia perimti Oazės kontrolę. Ši korporacija naudojasi vergais – jais tampa prasilošę Oazės žaidėjai. Už vieną jų keršija Samanta (Olivia Cool), kurios avataras Artemidė taps ištikima Parzivalio bendražyge.

Ilgas dviejų valandų dvidešimties minučių filmas kimšte prikimštas pačių įspūdingiausių, išradingiausių ir, matyt, brangiausių kompiuterinių efektų, jo garso takelis puikus. Man viso to buvo tikrai per daug, tačiau, kita vertus, galėjau pasimėgauti Spielbergo nostalgija. Mat į tas virtualaus pasaulio kovas ir paieškas Spielbergas prismaigstė daugybę postmodernistinių užuominų ir prisiminimų: veikėjai čia susiduria su King Kongu, atsiduria Stanley Kubricko (vienas filmo personažas, Nolano bendradarbis, net stebėtinai panašus į režisierių) „Švytėjimo“ kambaryje Nr. 237, stebi Johno Travoltos šokį „Šeštadienio nakties karštligėje“, mato, kaip Toshiro Mifune’s samurajus virsta Godzila, ir t.t. Spielbergas neprikišamai rodo, kaip visa populiariosios kultūros mitologija nuolat atgyja, yra perdirbama ir net skatina šviestis, gilintis į neseną istoriją ar mitus. Gaila, kad šių pastangų pristigo „Oazė: žaidimas prasideda“ vertėjui, bet gal kas nors, pažiūrėjęs filmą, pasistengs išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia vis nuskambantis, bet kaip ir Orsono Welleso „Pilietyje Keine“ tik žiūrovui suprantamas „Rožės butonas“, kuris lietuviškame variante tapo „Rouzbudu“?