7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Ne toks požiūris

Nauji filmai – „Matilda“

Živilė Pipinytė
Nr. 36 (1230), 2017-11-03
Kinas
„Matilda“
„Matilda“

Dokumentinio kino režisierius Aleksejus Učitelis išgarsėjo, kai „perestroikos“ metais pasirodė jo filmas „Rokas“ (1988) – pasakojimas apie sovietų pogrindžio roko muzikantus. Jau tada buvo akivaizdu, kad Učiteliui dokumentikoje per ankšta, todėl nenustebau, kai 1995-aisiais jis debiutavo vaidybiniame kine. „Žizelės manija“ pasakojo apie vieną garsiausių XX a. pradžios rusų balerinų Olgą Spesivcevą, pramintą „Raudonąja Žizele“. Filmas tapo vienu Peterburgo naujojo kino manifestų ar net estetiniu skandalu. Skandalo aura gaubė ir 2000 m. Učitelio filmą „Jo žmonos dienoraštis“, atkūrusį rašytojo Ivano Bunino meilės peripetijas. Abu filmai atskleidė režisieriaus polinkį į perdėtą stilizaciją ir gana ironišką personažų traktuotę, nesvarbu, ar tai psichinės ligos iškankinta balerina, ar jaunutės meilužės atstumtas Nobelio premijos laureatas. Išpuoselėtas, spalvų, detalių, rekvizito prisodrintas barokiškas kadras, prie žiaurios pasakos ar siaubo filmo pastišo priartėjantis stilius Učiteliui svarbiau už pasakojamą istoriją. Taip buvo ir filmuose „Kosmosas kaip nuojauta“ (2005) ar „Pakraštys“ (2010), kur epochos detalės ir jų kuriama atmosfera stumteli realistišką istoriją link sapno, fantazijos ribos. Regis, Učitelis ironiškai polemizuoja su kitais filmais, kartais ir su visa kino istorija.

 

Naują režisieriaus filmą „Matilda“ (Rusija, 2017) taip pat pavadinčiau pastišu, nors kai kuriose scenose režisierius peržengė komercinio kičo ribas. Režisierius žaidžia ir su žiaurios pasakos motyvais, ir su siaubo filmo elementais, stilizuoja holivudinius filmus apie Rusiją, kuriuos rusų kritikai vadina „vešliais spanguolynais“. Tai akivaizdu puošnių rūmų, pasilinksminimo, baleto, geležinkelio scenose. Pavyzdžiui, caro sužadėtinės Aliks atvykimas iškart primena Clarence’o Browno 1935-ųjų „Aną Kareniną“, o į Chodynkos lauką susirengę barzdoti valstiečiai ir valstietės su kokošnikais stotyje – lyg iš akies traukti Holivudo įsivaizduoti rusiški „peizanai“. Učitelis sutirština, išryškina istorinio kostiuminio filmo stereotipus, žaidžia su jais, nors ir ne visai sėkmingai. Jis ir pagrindinius veikėjus – realius istorinius personažus – rodo lyg pasakos herojus.

 

Sosto paveldėtojas Nikolajus (Larsas Eidingeris vaidina carą ne tokį anemišką kaip kad rusų aktoriai kituose filmuose ar serialuose) susižavi imperatoriškojo baleto gražuole Matilda Kšesinskaja (Michalina Olszańska), kuriai neabejingas joks vyras. Tačiau Nikolajus negali vesti nekilmingos merginos. Jis turi sužadėtinę (Luise Wolfram) – vokiečių princesę. Didžioji filmo veiksmo dalis ir rodo, kaip būsimasis caras Nikolajus II blaškosi tarp aistros ir pareigos – tarp lemtingosios Matildos ir mylinčios Aliks. Kad suprastum, jog viskas baigsis blogai, nereikia net elementarių istorijos žinių: nuo pat filmo pradžios operiška Marco Beltramio muzika, kurią įrašė Valerijaus Gergijevo diriguojamas orkestras, kuria nerimo atmosferą, pagrindiniais tampa ugnies, aukso ir kraujo motyvai, o baleto šokėjų intarpai leidžia kūrėjams prismaigstyti filmą „Gulbių ežero“ siužeto užuominų. Veiksmas nuolat šokinėja, todėl apie nuoseklią dramaturgiją ir veikėjų psichologinius motyvus net užsiminti neverta – išsamų pasakojimą režisierius, matyt, paliko televizijos serialui. Bespalvius antrojo plano personažus galima įsiminti tik todėl, kad juos suvaidino rusų kino žvaigždės Sergejus Garmašas (caras Aleksandras II), Ingeborga Dapkūnaitė (piktoji Nikolajaus motina), Danila Kozlovskis (piktadarys Voroncovas), Jevgenijus Mironovas (baleto vadovas Ivanas Karlovičius) ir garsus vokiečių teatro režisierius Thomas Ostermeieris (daktaras Fišelis). Atrodo, kad ir aktoriai jaučiasi lyg kaukių baliuje, kur viskas trykšta prabanga ir kuriamas prašmatnus reginys.

 

Tiesa, Učitelis mėgsta įterpti postmodernistiškų nuorodų: madingas gydytojas Fišelis okultizmu besižavinčiai sužadėtinei liepia gauti Matildos kraujo ir tai nuskamba kaip užuomina į Rasputiną ir Aliks pagimdyto caraičio hemofiliją. Apie santuoką patarėjas kalbasi su Nikolajumi būsimos jo žmonos kambaryje – jis dar remontuojamas, bet centre stovi baltas rojalis – lyg nuoroda į vokišką kičą, o ir specialiai pabrėžiamas Aliks akcentas padeda kūrėjams priminti revoliucijos išvakarėse suklestėjusius mitus apie vokietę išdavikę. Sąlygiškumo, ironijos pasakojamai istorijai turi suteikti ir vokiečių kaizerio dovana Nikolajui – pirmasis kino aparatas, kuriuo paveldėtojas esą filmavo sužadėtinės atvykimą, ir, žinoma, meška ekrane, netrukus atgysianti tikrovėje. Tačiau panašias scenas, kur gausu ironiškų užuominų ar atvirai šaipomasi iš atvirukiško, stereotipinio rusiškumo, deja, užgožia tos, kur viskas pasakiškai gražu, banalybę dažnai sutirština sulėtinti kadrai. Įsimylėjėliai naktį kyla oro balionu apšviestų Peterhofo rūmų fontanų fone, Matildos rūmai skendėja gėlėse, o kiekvienas drabužis taip išdailintas, papuošalai taip spindi, kad negali nesižavėti kostiumų dailininkės Nadeždos Vasiljevos meistriškumu (nors man didesnį įspūdį daro jos kostiumai Aleksejaus Balabanovo „Broliui“).

 

Trumpai tariant, „Matilda“ yra filmas-divertismentas, kur kiekvienas gali pasigrožėti išnykusios imperijos didybe, turtais bei aistromis. Todėl, ko gero, niekas nesitikėjo, kad prieš šį puošnų reginį taip karingai sukils rusų stačiatikiai ortodoksai, vadovaujami vienos pamišusios Rusijos dūmos deputatės, įžvelgusios filme paskutinio Rusijos caro paniekinimą. Rusų patriotams šis tikrais istoriniais faktais grįstas filmas tapo caro įžeidimu. „Matildos“ priešininkai (beje, kaip ir dalis lietuvių) tiki, kad egzistuoja vienintelis teisingas požiūris į istoriją ir jos šventuosius (Nikolajus II oficialiai paskelbtas šventuoju), kurių rodyti be kankinio aureolės nevalia niekam. Bet koks nukrypimas nuo kanono – grėsmė ir religijai, ir istorijai. Visi kiti požiūriai ar jų aspektai tokiems žmonėms nepriimtini. Štai čia ir yra didžioji problema. Net jei „Matilda“ būtų genialus filmas, dalis visuomenės jo nepriimtų tik todėl, kad kūrėjų požiūris į istoriją nesutampa su jų.

„Matilda“
„Matilda“
„Matilda“
„Matilda“