Kinas
Mirė Danielle Darrieux
Praėjusį antradienį mirė prancūzų aktorė Danielle Darrieux. Jai buvo šimtas metų. Per aštuoniasdešimt metų kine ji suvaidino 110 filmų. Darrieux partneriai buvo Janas Gabinas, Gerard’as Philipe’as, Alainas Delonas, Jeanas Marais, kitos prancūzų ir pasaulinio kino žvaigždės. Aktorė gerai žinoma vyresnės kartos žiūrovams – sovietmečiu Lietuvoje buvo populiarūs filmai, kuriuose ji sukūrė įsimintinus vaidmenis, – Claude’o Autant’o-Lara ekranizuotas Stendhalio romanas „Raudona ir juoda“ (1954), Julieno Duvivier filmai „Mari Oktobr“ (1959) ir „Dievas ir dešimt įsakymų“ (1962), Jacques’o Demy „Merginos iš Rošforo“ (1967). Lietuvoje rodytas ir vienas paskutinių aktorės filmų – 2001 m. François Ozono sukurtos „8 moterys“.
Darrieux debiutavo 1931-aisiais Wilhelmo Thiele’s filme „Balius“. Iškart po to keturiolikmetė debiutantė pasirašė septynerių metų kontraktą. Ji niekad nesimokė aktorystės – Paryžiaus konservatorijoje studijavo violončelės klasėje. 4-ajame dešimtmetyje Darrieux tapo muzikinių komedijų žvaigžde, 1935 m., būdama vos aštuoniolikos, ištekėjo už režisieriaus Henri Decoino. Pora išsiskyrė po šešerių metų, tačiau aktorė ir vėliau mielai vaidino Decoino filmuose. Ji yra sakiusi, kad Decoinas įtikino ją imtis dramatiškų vaidmenų ir palaikė, kai norėjo mesti kiną.
Po Marijos Večeros vaidmens Anatole’io Litvako filme „Majerlingas“(1936), viena didžiausių Holivudo studijų „Universal“ pasirašė su Darrieux septynerių metų kontraktą. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais ji grįžo į Europą.
Prancūzijoje ji buvo stiliaus ikona – jaunos moterys kopijavo Darrieux drabužius ir šukuoseną. 5-ajame dešimtmetyje ji vaidino vokiečių finansuojamos studijos „Continental“ filmuose ir po karo buvo kaltinama kolaboravusi su naciais. Aktorė aiškino, kad filmavosi, nes tik taip galėjo lankyti nacių įkalintą antrą vyrą – Dominikos diplomatą Porfirio Rubirosą, kuris buvo įtartas šnipinėjimu.
1948 m. ji ištekėjo trečią kartą – už scenaristo Georges’o Mitsinkideso – ir netrukus pradėjo vaidinti vyresnes moteris, dažnai aristokrates. Kelis žymiausius šio laikotarpio vaidmenis ji sukūrė Makso Ophülso filmuose, iš kurių svarbiausias „Ponia de...“ (1953). Vėliau Darrieux niekad neatsisakydavo pasirodyti Jacques’o Demy filmuose, filmavosi pas Claude’ą Chabrolį.
Darrieux daug vaidino teatre, tačiau vieną įdomiausių scenos vaidmenų ji sukūrė Brodvėjaus miuzikle „Coco“ (1970), kur pakeitė Katharine Hepburn. Anekdotu tapo abiejų susitikimas Niujorke, kai Hepburn pakvietė Darrieux pietų ir padovanojo jai du „Chanel“ kostiumus, sakydama: „Ar taip nesirengiu.“ Darrieux jai atsakė: „Aš taip pat.“
Darrieux sulaukė daugybės apdovanojimų ir tapo viena prancūzų kino legendų. 2002-aisiais Éricas-Emmanuelis Schmittas jai paskyrė knygą „Oskaras ir ponia Rožė“.
Martinas Scorsese kritikuoja paviršutinišką filmų vertinimą
Regis, Martinui Scorsese, kaip ir daugumai kino profesionalų, nusibodo mėgėjiški tinklalapiai, kuriuose vertinami filmai. Leidinyje „The Hollywood Reporter“ jis pasisakė prieš populiarius tinklalapius, tokius kaip „Rotten Tomatoes“ ir „Cinemascore“. Režisierius mano, kad šie tinklalapiai neturi nieko bendra su tikra kino kritika, jis yra įsitikinęs, kad kino kritikos supaprastinimas iki elementarių filmo vertinimų daro didelę žalą šiuolaikiniam kinui. Pasak Scorsese’s, įprotis sekti filmų pajamas ir lankomumą primena kruviną sportą ir neigiamai atsiliepia kino kritikai. Scorsese priekaištauja, kad tinklalapiai vertina filmus kaip lenktyninius arklius, restoranus ar buitinę techniką iš katalogo. Jis mano, kad kinematografininkai yra paverčiami tiesiog turinio gamintojais, o žiūrovai tampa panašūs į nuobodžiaujančius vartotojus.
Scorsese’s nuomone, net tinklalapio pavadinimas „Rotten Tomatoes“ („Supuvę pomidorai“) iškart negatyviai nuteikia žiūrovus. Esą tikri kritikai, mylintys ir išmanantys kiną, pamažu traukiasi į antrąjį planą, o vis daugiau žmonių tiesiog džiaugiasi galėdami plūsti kiną.
Scorsese atkreipė dėmesį į Darreno Aronofsky filmo „Mama!“ likimą. „Sinemascore“ jis sulaukė neigiamų atsiliepimų, bet režisierius mano, kad vertinama buvo tiesiog paviršutiniškai. Pasak Scorsese’s, profesionalų filmai ne visada gali būti suprasti masinės auditorijos. Jis atkreipia dėmesį, kad tikrų kinematografininkų filmai kuriami ne vartojimui ir negali būti suprasti iškart, taip pat primena ilgą sąrašą filmų, kurie iš pradžių žiūrovų buvo nesuprasti, bet vėliau tapo klasikiniais. Tačiau Scorsese’i nerimą kelia ir tai, kad „Rotten Tomatoes“ reitingai ir „Cimnemascore“ vertinimai greitai išnyks, o jų vietą gali užimti kažkas dar baisesnio.
Holivudas neseniai pradėjo tikrą karą su „Rotten Tomatoes“. Kai kurios studijos mano, kad reitingai pernelyg veikia filmų platinimą ir atsiliepia pajamoms, todėl planuoja net atsisakyti spaudos peržiūrų. Prieš tinklaraštį pasisako ir kino mėgėjai, nepatenkinti filmų vertinimais.
Paskelbti penki debiutiniai filmai, nominuoti Europos kino akademijos apdovanojimui
Europos kino akademija paskelbė, kas šiemet pretenduoja į Europos atradimo – „Fipresci“ prizą („European Discovery 2017 – Prix Fipresci“), skiriamą geriausiam debiutiniam filmui. Pretendentus atrinko Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) atstovai Angeles González-Sinde (Ispanija), Mihajus Chirilovas (Rumunia), Isabelle Danel (Prancūzija), Robbie Eskiel (Graikija) ir Michaelas Pattisonas (D.Britanija).
Nominuoti šie filmai: „Mažasis valstietis“ („Petit paysan“, „Boody Milk“, rež. Hubert Charuel, Prancūzija), „Be Dievo“ („Bezbog“, „Godless“, rež. Ralitza Petrova, Bulgarija), „Ledi Makbet“ („Lady Macbeth“, rež. William Oldroyd, D. Britanija), „Vasara, 1993-ieji“ („Estiu 1993“, rež. Carla Simón, Ispanija) ir „Eremitai“ („Die Einsiedler“, „The Eremites“, rež. Ronny Trocker, Vokietija).
Nugalėtojas paaiškės gruodžio 9 d. per apdovanojimų ceremoniją, kuri vyks Berlyne.
Parengė Ž. P.
