Lenkų kino klube – „Kemperis“

Balandžio 25 d. 18.30 „Skalvijos“ Lenkų kino klube rodomas filmas iš ciklo „2017: Jauni ir gabūs. 9-ojo dešimtmečio režisierių karta lenkų kine“. Bus galima pasižiūrėti vieną originaliausių pernykščių lenkų kino debiutų – Łukaszo Grzegorzeko filmą „Kemperis“ („Kamper“). Jaunas režisierius, dažnai pasitelkdamas ironišką intonaciją, pasakoja apie savo bendraamžius – trisdešimtmečius didmiesčio gyventojus, tikinčius, kad jiems pavyks įgyvendinti svajones. Tai filmas apie vienatvės poreikį, bet kartu režisierius formuluoja ir aktualius klausimus, kylančius jo kartos žmonėms. Vienas iš jų skambėtų taip: kiek laisvės galima atiduoti už stabilizacijos jausmą, už laimingą gyvenimą kartu su mylimu žmogumi. Gzegorzekas yra sakęs, kad mėgsta filmus, kurie kelia klausimus ir nesiūlo ideologijos.

Pagrindinis filmo herojus Kemperis (Piotr Żurawski) dirba dinamiškoje kompiuterinių žaidimų kompanijoje (beje, darbo scenos filmuotos autentiškoje aplinkoje, namų – paties režisieriaus namuose). Kemperis gali džiaugtis – jis uždirba iš to, ką pats iš tikrųjų mėgsta. Jo mylimoji Mania (Marta Nieradkiewicz) nori tapti kulinare ir lanko garsaus virėjo kursus. Tačiau Kemperis pernelyg užsižaidė ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – jis nenori suaugti ir tai pamažu pradeda erzinti ir Manią, ir net jį patį. Kemperis išgyvena krizę ir visi jam nori padėti, patarinėja, kaip elgtis, bet sprendimus turi priimti jis pats.

Kompiuterių žaidimuose „Kemperis“ yra tas, kuris nenori pavargti ir mažina riziką, bevelydamas slėptis ir laukti, kada priešininkas pats pasirodys jo taikiklyje. Panašiai elgiasi ir filmo veikėjas, dirbdamas darbą, kuris iš jo daug nereikalauja. Filmo kūrėjai klausia, kaip tai atsilieps jo santykiams su Mania ir žavia ispanų kalbos mokytoja, kasdieniam gyvenimui, siekiams. Kemperis nenori nieko keisti. Jis tik bijo apsijuokti. Iš to ir kyla filmo komizmas, bet režisierius puikiai moka išnaudoti ir dialogus, ir antrąjį planą, ir jaukius Varšuvos kampelius, todėl filmas sužavi autentiškumu ir nuoširdumu. Łukaszas Grzegorzekas sako, kad taip yra todėl, kad filmo kūrėjai paliko erdvės improvizacijai: „80 procentų buvo scenarijus, bet aktoriai turėjo laisvę veikti. Dirbome panašiai kaip 7-ojo dešimtmečio bliuzo muzikantai. Žinojome, ko siekiame, bet improvizacija sukūrė erdvę, kur gali atsitikti magiškų dalykų.“

Įėjimas nemokamas.