7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Toddo Hayneso kinas: ieškant išėjimo

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 42 (1194), 2016-12-23
Kinas
„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985
„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985

We prefer impresions to ideas – brief flights to sustained ones – exeptions to types – situations to subjects – and yourself? [1]

Iš filmo „Auksinė praraja“

 

Viena svarbiausių XX a. paskutiniajame dešimtmetyje suklestėjusio New Queer Cinema figūrų – Toddas Haynesas – teigia, kad dar vaikystėje matytas Roberto Stevensono filmas „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964) nulėmė visą jo, kaip kino režisieriaus ir scenaristo, karjerą. Užaugęs Los Andželo priemiestyje, pasiturinčioje viduriniosios klasės šeimoje, šis amerikiečių režisierius visais savo filmais ardo vyraujančius socialinių idealų ir troškimų vaizdinius. Įžūlus ir provokatyvus Toddas Haynesas neabejotinai yra vienas įdomiausių ir intelektualiausių šiuolaikinio kino režisierių.

Toddo Hayneso (g. 1961) filmai, amerikiečių kritikų dažnai apibūdinami kaip literatūriški ir akademiški, semiasi įkvėpimo iš tokių rašytojų, režisierių, kultinių figūrų (paminint tik keletą) kaip Arthuras Rimbaud, Jeanas Genet, Oscaras Wilde‘as, Douglas Sirkas, Reineris Werneris Fassbinderis, Chantal Akerman ar teoretikų kaip Judith Butler ir Michelis Foucault. Ir tai neturėtų stebinti žinant, kad Haynesas 1985-aisiais baigė meno istorijos ir semiotikos studijas elitiniame Browno universitete. Tačiau šiame vadinamame akademiškume nėra nieko demonstratyvaus ar arogantiško. Priešingai, Hayneso kinas kupinas jausmų, empatijos, veržlumo ir kinematografinio malonumo – nuo jaudinančių melodramų: „Toli nuo rojaus“ (Far from Heaven, 2002), „Mildred Pirs“ (Mildred Pierce, 2011), iki paaugliška aistra ir anarchistiniu polėkiu alsuojančios „Auksinės prarajos“ (Velvet Goldmine, 1998) ar muzikinės misterijos „Manęs čia nėra“ (I'm Not There, 2007).

Šio režisieriaus, perkopusio penktąjį dešimtmetį ir sukūrusio tik 6 ilgametražius filmus, kinas – subversyvus ir glamūrinis tuo pačiu metu. Hayneso filmai, kuriuose vaidina ryškios kino žvaigždės (Cate Blanchett, Julianne Moore, Kate Winslet, Ewanas McGregoras, Christianas Bale‘is, Heathas Ledgeris, Richardas Gere‘as ir kt.), pasižymi preciziškumu, vizualumu bei nepriekaištingais interjerais, išsiskleidžia viliojančiais ritmais ir dažniausiai yra praėjusios epochos atkūrimas. Kartu jie kelia provokatyvius klausimus apie politiką, populiarąją kultūrą ir tapatybę. Visuose savo filmuose Haynesas analizuoja individo ir visuomenės santykius: kaip konvencijos, normos (ar jų atmetimas) formuoja, riboja ar išlaisvina asmenybę ir patirtį, kaip susikerta politika ir asmeninis gyvenimas. Nors ir eksperimentuodamas su įvairiais stiliais ar pasakojimo būdais, Haynesas visada išliko sąmoningas apie pasakojimo galią arba kodėl ir kaip funkcionuoja stilius.

Dar studijų metais, kaip baigiamąjį diplominį darbą, Haynesas sukūrė trumpametražį filmą „Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“ (Assassins: A Film Concerning Rimbaud, 1985), pasakojantį apie Arthuro Rimbaud ir Paulo Verlaine‘o santykius. „Žudikais“ Haynesas pradėjo savo filmų apie ikonines figūras – kaip kad Bobą Dylaną ir Dawidą Bowie – seriją. Vėliau Rimbaud sugrįš Beno Whishawo pavidalu filme „Manęs čia nėra“.

Raktinis filmas, norint suprasti Hayneso kiną ir jo metodus, – tai trumpametražis (46 min.) biografinis filmas „Žvaigždė: Karen Carpenter istorija“ (Superstar: The Karen Carpenter Story, 1988) apie tragiško likimo 8 deš. pop muzikos žvaigždę Karen Carpenter, mirusią nuo anoreksijos, kuriame vaidina lėlės barbės. Ilgą laiką „Žvaigždė“ dėl muzikinių teisių problemų buvo pasiekiama tik nelegaliais būdais, šiuo metu filmą galima peržiūrėti youtube.com svetainėje. Šis filmas ne tik apibrėžia vėlesnį Hayneso kiną, bet ir jo supratimą, kaip populiarioji kultūra, atmintis pinasi su tokiomis konstrukcijomis kaip tapatybė, lytis ir seksualumas. Visgi vienas įdomiausių „Žvaigždės“ momentų – tai, kad nepaisant brechtiško lėlių panaudojimo, filmas yra jaudinantis ir emocionalus. Apie personažus net sunku galvoti kaip apie lėles, greičiau kaip apie žmones „įkištus“ į lėles barbes kaip tam tikrą tobulybės kaukę. Šiame filme yra visos Hayneso manijos: frustruotas geismas, moteris auksiniame narvelyje, vilojanti pop kultūros svajonė ir, žinoma, muzika. „Žvaigždė“ – tai filmas apie kenčiančią barbę, besidaužančią į savo svajonių namelio sienas. Prie šios temos Haynesas sugrįš dar ne kartą.

Debiutinis ilgametražis filmas „Nuodai“ (Poison, 1991), įkvėptas gėjų kino klasiko Jeano Geneto tekstų ir Haynesui pelnęs Sandanso kino festivalio žiuri prizą, tapo radikalios dešiniosios grupuotės American Family Association atakų objektu. Filme pinasi trys istorijos pavadinimu „Herojus“, „Siaubas“ ir „Homo“. Pirmajame segmente, nufilmuotame televizinės dokumentikos stiliumi, pasakojama apie berniuką, nužudžiusį savo smurtaujantį tėvą ir po to išskridusį pro langą. Segmente „Siaubas“, parodijuojančiame 50-ųjų siaubo filmus, mokslininkas Dr. Gravesas (Larry Maxwellas) atsitiktinai išgeria savo išrastą seksualinius impulsus skatinantį koncentratą ir tampa deformuotu monstru. Tuo tarpu „Homo“, Jeano Geneto filmo „Meilės daina“ (Un chant d'amour, 1950) parafrazėje, pasakojama apie erotinius santykius tarp dviejų vyrų kalėjime (Scottas Rendereris ir Jamesas Lyonsas). Filmas daugiareikšmis, su aiškiomis nurodomis į to meto AIDS epidemijos kontekstą, tačiau visas dalis jungia seksualumo (kaip mes atrandame ir reaguojame į savo pačių seksualumą) ir prievartos temos.

Hayneso kine gali tik žavėti tai, kaip per kinematografinį stilių yra išreiškiama viena ar kita idėja, personažų vidiniai išgyvenimai ar laiko nuotaikos.  Pavyzdžiui, filme „Saugi“ (Safe, 1995), kuris jam pelnė dar vieną prizą Sandanso festivalyje ir davė postūmį visai tolimesnei Julianne Moore karjerai, Haynesas naudoja prislopintas spalvas, klaustrofobišką kadravimą ir kubrikišką sterilumą. Tokiu būdu atskleidžiama pagrindinės herojės Carol White (Julianne Moore) egzistencinė drama, nejučiomis žiūrovas yra tiesiog panardindamas į herojės psiche. Carol, Kalifornijoje gyvenanti namų šeimininkė, tampa alergiška savo aplinkai. Filmas taip iki galo ir neatsako, kokia liga serga Carol: ar tai alergija chemikalams, kaip teigia medikai, ar tokiu būdu Carol kūnas maištauja prieš jos pačios gyvenimo būdą? Kaip ir „Nuoduose“, „Saugioje“ juntamos nuotaikos, susijusios su AIDS epidemija, ir filmas net gali būti suprantamas kaip epidemijos metafora, tačiau Haynesas eina kur kas toliau. Filme ryškus Julianne Moore herojės vienatvės, nevilties ir susvetimėjimo jausmas gyvenant tobulybėje, visa ją supanti aplinka kelia kalėjimo įspūdį.  Kaip ir „Žvaigždėje“, Haynesas aiškiai kalba apie perversiją ir siaubą, slypintį tobulo normatyvinio gyvenimo įvaizdyje.

Kito muzikinio filmo „Auksinė praraja“ premjera įvyko 1998 m. Kanų kino festivalyje. Nors pats Haynesas tikėjosi, kad šis filmas taps jo keliu į šlovę, „Auksinė praraja“ sulaukė nevienareikšmių vertinimų ir tik trumpam pasirodė kino ekranuose. Intencionaliai chaotiškas filmas, kuris remiasi tokių roko ikonų kaip Davido Bowie, Iggy Popo ir Lou Reedo mitologijomis – tai duoklė 8 deš. pradžios Londono glamrocko scenai. Pristatydamas Oscarą Wilde‘ą kaip dvasinį glamrocko krikštatėvį, naudodamas Orsono Welleso „Piliečio Keino“ (Citizen Kane, 1941) naratyvinę struktūrą, Haynesas filme tiesiog švenčia lyties ir tapatybės eksperimentus. Filme pasakojama apie britų žurnlisto Arthuro Stuarto (Christianas Bale‘is), dirbančio Niujorko dienraštyje 1984-aisias, tyrimą, siekiant atskleisti buvusios glamrocko žvaigždės Briano Slade‘o (Jonathanas Rhys-Meyersas) inscenizuotos žmogžudystės motyvus ir kur jis yra dabar. Tačiau fragmentuotas filmo siužetas yra tik skeletas temų, vaizdų ir idėjų gausai. Perfrazuojant Francis Coppolą, kalbėjusį apie „Šių laikų apokalipsę“ (Apocalypse Now, 1979), „Auksinė praraja“ nėra filmas apie glamrocką, tai yra glamrockas. Kartu tai Christiano Bale‘io personažo brendimo ir pirmosios meilės istorija. Vaikų psichologijos, brendimo tema nuolatos pasikartoja Hayneso kine jau nuo „Nuodų“ ar trumpametražio filmo „Doti gauna į kailį“ (Dottie Gets Spanked, 1993), kuriame ne tik įtikinamai perteikiama septynmečio berniuko psichologija, bet ir fiksuojamas jo atstūmimo momentas dėl visuomenės normas neatitinkančio „mergaitiško“ elgesio.

Įkvėptas klasikinio Holivudo melodramų meistro Douglaso Sirko, ketvirtasis ilgametražis Hayneso filmas „Toli nuo rojaus“ tapo lūžiu jo karjeroje ir pelnė pirmąją Oskaro nominaciją (už scenarijų) bei komercinę sėkmę. Meistriškai atkuriant vėlyvųjų Sirko melodramų stilių, filme pasakojama 5-ojo deš. mažo Konektikuto miestelio namų šeimininkės gyvenimo drama ryškių rudeninių spalvų ir rasinės įtampos fone. Pavyzdinga motina ir žmona Cathy Whittaker (Julianne Moore) sužino, kad jos vyras (Dennis Quaid) yra gėjus. Šios šeimyninės krizės metu Cathy įsimyli išsilavinusį, jautrų ir visais kitais atžvilgiais žavingą juodaodį sodininką Raymondą (Dennis Haysbertas). Visi suprantame, kad Raymondas yra tas vienintelis ir tik su juo Julianne Moore herojė galėtų patirti pilnatvę. Tačiau, regis, Eizenhauverio laikų Amerikoje Cathy ir Raymondo meilės ryšiai yra visiškai neįmanomi. Haynesas neįtikėtinai įtikinamai dar kartą parodo, kad už iš pirmo žvilgsnio tobulo fasado slypi frustruoti jausmai ir sugriauti žmonių gyvenimai. Filmas paliečia tiek aktualius šiuolaikinės politikos klausimus, tiek moters kaip motinos-žmonos situaciją visuomenėje.

Po penkerių metų pertraukos Haynesas į didįjį ekraną grįžo su fantasmagorija „Manęs čia nera“ Bobo Dylano tema. Nors filmas centruojasi ties tam tikrais Dylano gyvenimo faktais, jo skirtingais kūrybiniais etapais ir, žinoma, muzika (kurios teises Haynesui pagaliau pavyksta gauti), filmą būtų sunku įvardinti kaip biografinį. Ne tik dėl to, kad Dylaną įkūnija šeši aktoriai: Christianas Bale‘is, Heathas Ledgeris, Richardas Gere‘as, Benas Whishaw, Marcusas Carl Franklinas ir Cate Blanchett, o pats filmas, sudarytas iš šešių stilistiškai skirtingų dalių, neturi vienijančio siužeto ar aiškios idėjos. Tai greičiau laiko ir nuolatinio kismo, kuriuo nužymėta visa muzikinė Bobo Dylano karjera, meditacija. Kaip teigia pats režisierius: „Filmas turėtų būti kelionė. Pasakojimas veikia ir aliuzijos yra ten, bet visa tai turi tarnauti galutinei fizinei, emocinei ir žarnyninei patirčiai, kuri turėtų jaudinti viso filmo metu, kaip tie patirčių filmai, kurie jau nebedaromi – 7-ojo deš. filmai kaip „2001: kosminė odisėja“, kuriuos ėjo žiūrėti, bet ne suprasti.“ [2]

Po „Manęs čia nėra“  sekė iki šiol bene didžiausias Hayneso projektas – penkių valandų trukmės serialas pagal Jameso M. Caino romaną „Mildred Pirs“ (Mildred Pierce), kurį dar 1945 m. ekranizavo Michaelas Kurtizas. 2011 m. pasirodęs serialas apie vienišą motiną (kurią vaidina Kate Winslet), Didžiosios depresijos kontekste siekiančios ekonominės ir seksualinės nepriklausomybės, pelnė penkis „Emmy“ apdovanojimus, tarp jų – už geriausią moters vaidmenį Kate Winslet.  

Naujausio Hayneso filmo „Kerol“ (Carol, 2015) premjera įvyko Kanuose, kur pelnė „Queer palmės šakelę“ ir geriausios aktorės apdovanojimą Rooney‘ai Mara‘ai. Pagal Patricijos Highsmith romaną „Druskos kaina“  (The Price of Salt, 1952) sukurtas filmas pasakoja apie tarp dviejų moterų  (Cate Blanchett ir Rooney Mara) užsimezgusius romantinius santykius. Haynesas pirmą kartą režisavo filmą ne pagal savo scenarijų (adaptacijos autorė – Phyllis Nagy), tačiau „Kerol“ yra visi svarbiausi jo kinui priskirtini elementai: 6-asis deš., netradicinė meilės istorija, herojės moterys ir, žinoma, išskirtinis vizualumas bei ritmas. Nors pasakojantis nuoseklią ir jaudinančią dviejų moterų meilės istoriją, „Kerol“, nufilmuotas Super 16mm kamera (operatorius – ilgametis Hayneso bendradarbis Edwardas Lachmanas) pasižymi Hayneso kinui būdingu poetiškumu. Hipnotizuojantis kameros judesys ir prislopintos spalvos, ypač kadrai nufilmuoti per stiklą, referuojantys į to meto gatvės fotografją (Saul Leiter, Ruth Orkin, Vivian Maier), tiesiog panardina į meditatyvią, kiek paslaptingą ir melancholišką būseną.

Nesvarbu, ar vaizduotų Didžiosios depresijos, Eizenhauverio laikų Ameriką, pasitelktų melodramos žanrą, ar fragmentišką, asociatyvią naraciją, Hayneso filmai visada pasižymės hiperrealistiškumu ir poezija. Patirti šio šiuolaikinio kino Rimbaud filmus – tai patekti į haliucinaciją, kurią atsimena tas, kaip siūlo vienas iš Hayneso filmų pavadinimų, kurio iš tikrųjų  nebuvo. Jau daugiau nei tris dešimtmečius šis kino meistras meinstryminį kiną apgyvendina egzistenciniu nerimu, transgresyviu momentu, poezija ir, žinoma, jausmais, tuo, kas dažnai yra tiesiog nenusakoma arba lieka paraštėse.

 

 

[1] Už idėjas labiau mėgstame įspūdžius, už ilgalaikius skrydžius – trumpus, už tipiškumą – išimtis, už asmenybes – situacijas. O kaip tu?

[2] Šaltinis http://blog.oregonlive.com/madaboutmovies/2007/11/interview_todd_haynes_on_im_no.html

„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985
„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985
„Žvaigždė: Karen Carpenter istorija“, 1988
„Žvaigždė: Karen Carpenter istorija“, 1988
„Nuodai“, 1991
„Nuodai“, 1991
„Doti gauna į kailį“, 1995
„Doti gauna į kailį“, 1995
„Saugi“, 1995
„Saugi“, 1995
„Auksinė praraja“, 1998
„Auksinė praraja“, 1998
„Toli nuo rojaus“, 2002
„Toli nuo rojaus“, 2002
„Manęs čia nera“, 2007
„Manęs čia nera“, 2007
„Mildred Pirs“, 2011
„Mildred Pirs“, 2011
„Kerol“, 2015
„Kerol“, 2015