Nuo sausio 23 d. į didžiuosius Lietuvos kino teatrų ekranus grįžo vienas populiariausių šių metų „Scanoramos“ filmų – švedų kino režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ („A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“, 2014).
Venecijos kino festivalyje pagrindiniu „Auksinio liūto“ prizu apdovanotas filmas sėkmės sulaukė ir Lietuvoje. „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ buvo vienas tų „Scanoramos“ filmų, į kurį bilietai buvo išpirkti vos pradėjus jais prekiauti, todėl daugybė žiūrovų nebetilpo į sausakimšus seansus.
„Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ – trečioji ir paskutinė režisieriaus R. Anderssono trilogijos, nagrinėjančios, ką reiškia būti žmogumi, dalis. 2000 m. pasirodė pirmoji jos dalis – filmas „Dainos iš antro aukšto“ („Songs from the Second Floor“, 2000), kuris Kanų kino festivalyje buvo įvertintas žiuri prizu. Antroji dalis – juosta „Tu gyvendamas džiaukis“ („You, the Living“, 2007) taip pat buvo sutikta itin palankiai. Abu pirmuosius trilogijos filmus „Scanoramos“ žiūrovai turėjo galimybę pamatyti 2007, 2009 ir 2012 metų festivaliuose.
Naujasis filmas – meistriškai interpretuota tapytojo Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveikslo „Medžiotojai sniege“ interpretacija. XVI a. nutapytas kūrinys R. Anderssoną paskatino balandžių akimis pažvelgti į žmogaus gyvenimą. Siurrealistiniame filmo pasaulyje balandžiai ne tik stebi žmones, bet ir jaudinasi, kur link jie eina ir kas jų laukia. Filme gausu R. Anderssono kūrybos bruožu tapusių absurdo ir tragikomiškų motyvų.
Per penkis dešimtmečius sukūręs tik penkis filmus, 71-erių R. Anderssonas tikina, kad „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ – dar ne paskutinis jo darbas: „Negaliu nekurti filmų ir negalvoti apie žmogaus egzistenciją. Taip, aš ir esu tas balandis, kuris tupi ant šakos ir mąsto apie būtį. O ji – tragiška, nes visi galų gale mirsime, bet esu optimistas ir matau, kiek toje mūsų būtyje yra komedijos. Ją ir noriu visiems parodyti.“