Nuo sausio, kai „Skalvijoje“ prasidėjo ciklas „Kino klasikos vakarus“, buvo parodyti Jeano Cocteau „Orfėjas“, Jacques’o Deray „Baseinas“, Wernerio Herzogo „Fickaraldas“, Martino Scorsese’s „Taksistas“ ir Bernardo Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje“. Gausiai žiūrovų lankytą ciklą gruodį užbaigs pagal Trumano Capote’s apysaką sukurti Blake’o Edwardso „Pusryčiai pas Tifanį“ („Breakfast at Tiffany’s“, 1961). Filmas rodomas gruodžio 7, 14, 21, 28 d. 18 val.
„Pusryčių pas Tifanį“ herojės Holės Golaitl vaidmenį iš pradžių svarstyta atiduoti Marilyn Monroe, juolab kad Capote draugavo su aktore ir jos įkvėptas parašė „Pusryčius pas Tifanį“. Tačiau Monroe atsisakė, nes tuometinis aktorės pedagogas Lee Strasbergas pareiškė, esą lengvabūdės merginos vaidmuo gali pakenkti jos įvaizdžiui. Vėliau vaidmuo buvo pasiūlytas Kim Novak („Svaigulys“), bet ir ji atsisakė. Tada prodiuseriai nusprendė vaidmenį atiduoti Audrey Hepburn, išgarsėjusiai Williamo Wylerio filme „Romos atostogos“. Kai ši atsisakė dirbti su režisieriumi Johnu Frankeheimeriu, filmas buvo perduotas komedijų meistrui Blake’ui Edwardsui. „Pusryčiams pas Tifanį“ pasirodžius kino ekranuose, Audrey Hepburn tapo naujuoju Holivudo stiliaus simboliu. Ji įkūnijo grakštų moteriškumą, žavesį ir drąsų individualumą. Jos Holė – žavinga jauna mergina, dievinanti vakarėlius ir svajojanti apie santuoką su milijardieriumi. Viena vertus, ji drąsi, net ekstravagantiška, kita vertus, trapi, svajinga, niekaip nerandanti laimės. Hepburn dažnai pabrėždavo, kad šis vaidmuo jai – pats sunkiausias: „Holė – visiška mano priešingybė. Ji mane gąsdina. Tai ekstavertiškas charakteris, o aš esu introvertiška.“ Matyt, todėl scenarijus buvo gerokai perdirbtas, siekiant jį pritaikyti būtent Hepburn.
Iškart po filmo premjeros Niujorko gatves užliejo „Pusryčių pas Tifanį“ mada, beje, trunkanti iki šiol. Drabužių parduotuvės begėdiškai tiražavo mažas juodas garsaus prancūzų dizainerio Hubert’o de Givenchy sukurtas sukneles, juvelyrikos salonai – Hepburn kaklą puošusius netikrus deimantus. Net gyvūnų prieglaudos pranešė apie gerokai išaugusią kačių paklausą. Tiesa, labiausiai tų, kurios priminė lemtingą vaidmenį filme atlikusią Holės katę. Itin didelio populiarumo sulaukė specialiai Audrey Hepburn parašyta daina „Moon River“. Už ją amerikiečių kompozitoriui Henry Mancini įteiktas „Oskaras“.
Nuo 1961-ųjų spalio 5 dienos, kai įvyko „Pusryčių pas Tifanį“ premjerą, filmo gerbėjų gretos tik auga, o daugelis filmo replikų tapo bendrinėmis. Matyt, todėl, kad tai filmas ne tik apie meilę, kuri niekad neateina laiku, bet ir apie pinigus, apie tai, kaip svarbu yra gyventi dabar, o ne kada nors vėliau, kai viskas bus taip gerai, kad net katinas pagaliau gaus savo vardą.
