Jau lapkričio 6-ąją prasidėsiantis 12-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pradžiugins dokumentikos gerbėjus. Dokumentinių filmų programoje „Neišgalvotas gyvenimas“ – stiprūs, trikdantys ir akis atveriantys filmai.
Kultūros gerbėjų smalsumą malšins dokumentiniai filmai apie meną ir tuos, kurių gyvenime jo itin daug. Programos pasididžiavimas – šiemet Kanų kino festivalyje specialiuoju žiuri prizu apdovanotas žymiojo Wimo Wendersono ir Juliano Robeiro Salgado filmas „Žemės druska“ („The Salt of the Earth“, 2014). Filmo herojus Sebastião Salgado – garsus fotografas, keliavęs po tas pasaulio vietas, kur daug skurdo, karų ir ligų. Vienas filmo autorių Juliano Robeiro Salgado yra žymiojo fotografo sūnus, todėl šis filmas – ne tik menininko, keliautojo, bet ir tėvo portretas.
Filme „Kultūros katedros“ („Cathedrals of Culture“, 2014) herojus bus ne vienas, tačiau visi jie ne žmonės, o... žymiausi pastatai. Šio filmo autoriai – pasaulinio garso kino meistrai Wimas Wendersas, Michaelis Glawoggeris, Michaelas Madsenas, Robertas Redfordas, Margreth Olin ir Karimas Aïnouzas nusprendė „prakalbinti“ reikšmingiausių įvykių liudininkus. „Mes siekėme keisti tradicinį pasakojimo stilių, vyraujantį filmuose apie architektūrą, ir pateikti naują požiūrį į nuostabius pastatus, leisdami jiems patiems papasakoti savo istoriją. Norėjome atrasti jų sielą, atskleisti esmę, o ne sausus architektūrinius faktus“, – sakė Wimas Wendersas.
Woody Alleną, Francisą Fordą Coppolą, Michaelį Haneke, Wesą Andersoną, Martiną Scorsese, Larsą von Trierą ir daug kitų žymių kino meistrų žiūrovai pamatys filme „Įsibrovus pas Bergmaną“ („Trespassing Bergman“, 2013). Visi jie atiduos duoklę kino legendai Ingmarui Bergmanui.
Kol vieni kuria, kiti klastoja. Filme „Beltracchi: klastojimo menas“ („Beltracchi: The Art of Forgery“, 2013) žiūrovų laukia pažintis su klastočių genijumi vadinamu vokiečiu Wolfgangu Beltracchi.
Berlyno kino festivalyje šiemet pristatytas italų režisieriaus Gianni Amelio „Laimingas, kad esu kitoks“ („Happy to be Differen“, 2014) – tai atviras ir drąsus filmas, pasakojantis apie homoseksualus Italijoje. Garbaus amžiaus filmo herojai pasakoja apie savo patirtis praėjusio amžiaus Italijoje, kai homoseksualai buvo engiami ir gydomi. Visuomenės netolerancijos aukos – randuotos, bet laimingos, kad pagaliau gali būti savimi.
Norvegų režisierės Gunhildos Westhagen Magnor filmas „Optimistės“ („The Optimists“, 2013) išvaikys senatvės baimę. „Daugybė žmonių šiuolaikiniame pasaulyje bijo senatvės. Šiuo filmu norėjome parodyti, kad tai – auksinis laikas, kai juokas, draugystė, nuotykiai, fantazijos ir svajonės pripildo kasdienybę ir leidžia tobulėti“, – pasakojo filmo prodiuserė Ingunn Knudsen.
Socialinių filmų krypčiai priskiriamas ir naujausias režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Maidanas“ („Maidan“, 2014). Liepsnojančiame Kijeve nufilmuotas, Vilniuje sumontuotas ir Kanuose pristatytas filmas – vos prieš gerą pusmetį įvykusios Ukrainos revoliucijos metraštis. Režisieriaus kamera įamžino vieną audringiausių dabartinės Europos istorinių akimirkų – Maidaną ir ukrainiečių kovą už laisvę.
