Poetiški, novatoriški ir priverčiantys sutrikti – tai filmai, užgniaužę kvapą net įnoringiausiems kino kritikams. Šiemet Europos šalių kino forume „Scanorama“ jų kaip niekad daug.
„Jau dvylika metų viena svarbiausių „Scanoramos“ misijų yra rodyti filmus, kurių kitur žiūrovai nepamatytų. Dėl savo kitoniškumo ir sudėtingų temų jie ne visada randa vietą kino teatrų repertuare, – sako „Scanoramos“ meno vadovė Gražina Arlickaitė. – Šiuose filmuose nėra veiksmo, veikėjų ar efektų pertekliaus, nes puikiam kūriniui pakanka genialiai paprastos idėjos ir aiškios žinutės, siunčiamos žiūrovams. Šiųmetiniai „Scanoramos“ filmai sukels ne tik estetinį pasigerėjimą, bet ir paliks gilų pėdsaką širdyse.“
Olandų režisierės Dignos Sinke’s „Po signalo“ („After The Tone“, 2014) – vienas tokių. Šiame filme žiūrovai nepamatys nė vieno personažo – girdės tik jų balsus, telefono atsakiklyje paliekamus balso pašto pranešimus pagrindiniam istorijos herojui Ono. Žiūrovai jo taip pat nepamatys, neišgirs net jo balso – Ono dingęs, o sunerimę artimieji beviltiškai bando jį rasti. Nors Ono – pagrindinis personažas, aplink kurį, regis, sukasi visas filmo siužetas, iš tiesų jis tėra priemonė atskleisti, kaip jaučiasi tie, kurių brangus žmogus nusprendžia nutraukti ryšius su gyvenimu. Filmo režisierė D. Sinke lapkritį viešės „Scanoramos“ festivalyje.
Telefono skambučiai aukštyn kojomis apvers ir britų režisieriaus Steveno Knighto filmo „Locke“ („Locke“, 2014) herojaus gyvenimą. Važiuojant iš Velso į Londoną jo telefonas netyla, o vienas pokalbis po kito griauna viską, kas vyrui brangiausia. „Eiliniam vyrui nutinka eilinė tragedija, kurioje atsidūręs kiekvienas ką nors darytų, bet jo gyvenimas pradeda griūti. Jam tai – pasaulio pabaiga, nors ši drama tikrai nepateks į laikraščių puslapius, ji nėra susijusi su narkotikais ar dideliais sprogimais. Taip žmonėms tiesiog nutinka“, – sako režisierius Stevenas Knightas.
Gruzinų kino režisieriaus Georgijaus Ovašvilio filmas „Kukurūzų sala“ („Corn Island“, 2014) taip pat išsiskiria minimalizmu. Lakoniškame filme beveik nėra dialogų, tik du pagrindiniai personažai – senas valstietis ir jo paauglė anūkė. Įsikūrę upės viduryje, mažoje saloje, jiedu atsiduria niekieno žemėje. Viename upės krante – Gruzija, kitame – Abchazija, o tarp jų – kruvinas konfliktas. Senelis su anūke rūpestingai prižiūri kukurūzų lauką. Deja, rudens potvynis grasina pasiglemžti jų namus. Kurią kranto pusę pasirinks salos gyventojai?
Filmo režisierių G. Ovašvilį įkvėpė jo paties išgyvenimai asmeniškai susidūrus su Gruzijos ir Abchazijos konfliktu, be namų palikusiu beveik 300 tūkstančių Abchazijos gruzinų. Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje „Kukurūzų sala“ buvo pripažinta geriausiu filmu ir pelnė „Krištolinio gaublio“ apdovanojimą.
Daug klausimų po seanso sukels ir Ester Martin Bergsmark drama „Something Must Break“ (2014). Jokiai lyčiai savęs nepriskiriantis režisierius į filmą įpynė ir autobiografinių elementų. Jame pasakojama apie aistringą meilę tarp save žalojančio Sebastiano, trokštančio tapti moterimi, ir lengvabūdžio Andreso, kuris nėra gėjus, tačiau negali atsispirti androginiško Sebastiano traukai. Stiprios emocijos ir sudėtingi herojų jausmai, stengiantis suvokti savo tapatybę, sužavėjo ir žiūrovus, ir kino kritikus. E. M. Bergsmark drama buvo apdovanota Roterdamo ir Geteborgo kino festivaliuose.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet vyks lapkričio 6–23 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
