Burtai, prietarai, užkalbėjimai – neatsiejama Lotynų Amerikos dalis. Tai ir įkvėpė 9-ąjį festivalį „In Latino“ šūkiu pasirinkti raginimą „Kuždėk“. Festivalis vyks 2014 m. spalio 9–16 dienomis. Šiemet daugiausia dėmesio bus skiriama Kolumbijai: kinui, muzikai, fotografijai, maistui ir kitiems jos kultūros atspindžiams. Kaip ir kasmet, „In Latino“ supažindins ir su kitomis Lotynų Amerikos šalimis. Dauguma festivalio renginių – nemokami.
„Visoje Europoje organizuojami Lotynų kultūrai skirti renginiai – puiku, kad mes taip pat neatsiliekame. Kasmet iš visų jėgų stengiamės išpildyti festivalio lankytojų troškimą pažinti Lotynų Ameriką, jos kultūrą. Šiemet mums padėjo Kanų kino festivalyje sutiktas ir, tikimės, ilgaamžiu partneriu tapęs keliaujantis Kolumbijos audiovizualinių menų festivalis FIDAAC. 9-ąjį „In Latino“ skiriame būtent šiai šaliai. Gera žinia ta, kad FIDAAC bei kitų partnerių dėka beveik visi festivalio renginiai bus nemokami“, – kalbėjo festivalio „Kino pavasaris“ direktorė Vida Ramaškienė.
Festivalio ambasadoriumi tapo Kolumbijoje, lietuvio ir kolumbietės šeimoje gimęs muzikantas Jurgis Didžiulis. Šiais metais „In Latino“ pirmą kartą sulauks būrio svečių iš Kolumbijos.
FIDAAC atveža šešis pilnametražius filmus, XX a. trumpametražių filmų retrospektyvą ir dvi konkursines programas, kurias vertins ir geriausią Kolumbijos trumpametražį filmą rinks žiuri, sudarytas iš kino kritikės Izoldos Keidošiūtės, kinotyrininkės Renatos Šukaitytės, prodiuserės Jurgos Dikčiuvienės, vizualinių komunikacijų specialisto Pauliaus Zavišos. Renkant geriausią Kolumbijos muzikinį vaizdo klipą prie vertintojų galės prisijungti ir „In Latino“ vakarėlio klube „Tamsta“ lankytojai.
Filmus nemokamai bus galima pasižiūrėti Šiuolaikinio meno centre. „In Latino“ atidarys Marko Grieco dokumentinis filmas „Marmatas. Aukso kalnas“ („Marmato“, 2013), kuriame užfiksuotas Kolumbijos Centriniuose Anduose esančio miestelio Marmato gyvenimas ir auksakasių kova su juos iš ten norinčia iškeldinti Kanados kasybos kompanija. Beveik penkis amžius Kolumbijos Centriniuose Anduose esančio miestelio Marmato auksakasiai iš savojo kalno auksą išgauna primityviu ir jau pasenusiu būdu. Iš šio tauraus metalo išgyvena 8000 asmenų bendruomenė. Pagal dabartinius skaičiavimus, kalne dar liko aukso, kurio vertė – 20 milijardų dolerių. Tai vienas iš didžiausių likusių rezervų pasaulyje. Tad nenuostabu, kad netruko prisistatyti ir didžiulė Kanados kasybos kompanija „Gran Colombia Gold“, kuri iš vietinių perpirko privačias aukso kasyklas, planuoja visiškai su žeme sulyginti „Aukso kalną“ ir, aišku, iškeldinti miestelį.
Pasak vienos iš FIDAAC vadovų Aurelie Carmouze, taip pat derėtų nepraleisti galimybės pamatyti filmo „Aguonų laukas“ („Jardín de Amapolas“, 2012) ir susitikti su režisieriumi Juanu Carlosu Melo Guevara. Filmas pasakoja apie paprastus kolumbiečius, kurie norėdami išgyventi priversti dirbti nelegaliame narkotikų gamybos versle, juos nuolat terorizuoja tarpusavyje kovojantys kareiviai ir partizanai. Filmo herojai Emilio ir devynmetis jo sūnus priversti palikti namus ir atranda prieglobstį pas giminaitį, kuris vyrą įdarbina aguonų lauke.
Pirmajame vaidybiniame dokumentininko ir poeto Victoro Gaviria filme „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ („Rodrigo D. No Futuro“, 1990) pasakojama apie niūrų ir pilną pavojų gatvės paauglių iš Medeljino gyvenimą. Dažniausiai jie kilę iš darbo klasės sluoksnių. Jų gyvenimas toks trapus, kad iš devynių neprofesionalių aktorių šeši iki šiandienos neišgyveno (trys iš jų mirė nesulaukę net dvidešimties). Realistiškas filmo scenarijus gimė iš laikraštyje pasirodžiusiu straipsnio apie paauglį Rodrigo Alonso, kuris nusižudė iššokęs iš daugiaaukščio.
Filmo veikėjas pardavinėja kokainą moksleiviams, vagia mašinas. Tačiau Rodrigo toks gyvenimas nedžiugina: jį kamuoja nemiga, galvos skausmai, prisiminimai apie mirusią motiną. V. Gaviria yra pirmasis Kolumbijos kūrėjas, kurio filmas buvo atrinktas į Kanų kino festivalio konkursinę programą. Tai ir buvo „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“. Kitas šio režisieriaus filmas „Rožių pardavėja“ („La vendedora de rosas“, 1998) sukurtas Hanso Christiano Anderseno pasakos „Mergaitė su degtukais“ motyvais. Jis pasakoja apie narkotikus Kolumbijoje, skurdą, sudėtingą jaunų žmonių gyvenimą ir jų pastangas išlikti gyviems Medeljine. Trylikametė Monika gyvena gatvėje, o pinigų pragyvenimui užsidirba naktimis pardavinėdama gėles. Prie jos prisijungia Andrėja, kuri pabėgo iš namų patyrusi motinos smurtą.
Roberto Floreso Prieto filmo „Besivaikant jonvabalius“ („Cazando luciérnagas“, 2013) herojus Manrikė prižiūri apleistą druskos kasyklą Karibų jūros pakrantėje. Darbas jam tapo puikiu pasiteisinimu atskirti save nuo pasaulio. Įprastinę Manrikės kasdienybę sutrikdo nežinia iš kur atsiradęs šuo, kuris mėgsta gaudyti jonvabalius tamsoje, ir trylikametė duktė Valerija. Šie netikėti apsilankymai suteiks galimybę vienišam žmogui susigrąžinti viltį, kad gyvenimas yra gražus. Tai labai meditatyvus filmas apie prarastą tikėjimą žmonėmis vienišumą, bandymą atkurti tėvo ir dukters santykius.
Niujorkiečio režisieriaus Chriso Gude’o filme „Mambo Cool“ (20013) pasakojama apie narkotikų prekeivius, prostitutes, gyvenančias didmiesčio priemiesčių šešėliuose, kur niekada neužklysta joks turistas. Pagrindinis personažas prisistato kaip karys, mokantis kalbėtis su dvasiomis. Filmo pasakojimą susieja personažų aistra mambo šokiui, muzikai ir istorijai, jų tikėjimas, kad tikra muzika turi paliesti ne tik širdį, bet ir suvirpinti sielą. Visi filmo veikėjai – realūs asmenys, režisieriaus draugai. Gude’as nesistengė sukurti dar vieno realistiško filmo apie beviltišką narkomanų gyvenimą. Jo personažai gyvena magiškojo realizmo pasaulyje ir jų nevargina rutina.
Literatūros gerbėjai kviečiami į Gabrielio García Márquezo atminimui skirtą vakarą, kuriame bus rodomas rašytojo režisuotas nebylus filmas „Mėlynasis omaras“ („La Langosta Azul“, 1954). Filmą garsins jauni muzikantai Kristijonas Ribaitis (gitara) ir Jurgis Tamošiūnas (saksofonas).
Tai ne vienintelis renginys, skirtas nebyliojo kino ir muzikos sankirtai. „Garsų įkvėptose nebylaus kino naktyse“ bus gyvai garsinami trys klasikiniai Meksikos nebylūs filmai. Vienas jų – Gabrielio García Moreno „Geležinis kumštis“ ( „El puño de hierro“, 1927). Filmo herojams – jaunai porelei – grėsmę kelia velnio apsėstas gydytojas, kuris nori padaryti vaikiną priklausomą nuo narkotikų ir pasisavinti jo merginą. Dėl filme gvildenamų homoseksualumo, priklausomybės nuo narkotikų temų, vos pasirodęs ekranuose 1927 m., „Geležinis kumštis“ ilgam dingo, jis buvo restauruotas XX a. pabaigoje. Jose Manuelio Ramoso, Carloso E. Gonzaleso ir Fernando Sayago filmas „Tepejako kalva“ („Tepeyac“, 1917) yra seniausias iki šių dienų išlikęs pilnametražis nebylus meksikietiškas filmas, o kartu ir pirmas filmas apie Gvadalupės legendą. Tepejako kalva, dar vadinama Gvadalupe, yra šventa Meksikos vieta. 1531 m. indėnui Chuanui Diegui čia apsireiškė Mergelė Marija. Filmo herojus diplomatas darbo reikalais laivu vyksta į Europą. Vokiečiai nuskandina laivą, dar nespėjusį pasiekti Senojo žemyno krantų. Meksikoje likusi diplomato mergina Lupita sulaukia telegramos su liūdna žinia. Jai lieka tik laukti stebuklo. Trečiasis nebylus filmas – Gabrielio Garcíos Moreno „Traukinys vaiduoklis“ („El tren fantasma“, 1927) – detektyvas. Geležinkelio inžinierius (tuometinis Meksikos kino dievaitis Carlosas Villatoro) siunčiamas ištirti serijos nusikaltimų vienoje geležinkelio stotyje. Nuvykęs ten, inžinierius sutinka ir įsimyli gražuolę stoties viršininko dukterį, tačiau jam kelią pastoja vietinis gaujos vadeiva. „Traukinys vaiduoklis“ yra vienas iš įdomiausių ir linksmiausių nebylių Meksikos filmų.
Spalio 6–16 d. vyks „Laisva minutė kinui!“. Tai idėjos partnerio „Mediatraffic“ rengiamas mobilaus laikino kino teatro projektas: Vilniaus troleibusuose atsitiktine tvarka kelias savaites transliuojami Kolumbijos autorių sukurti vienos minutės filmukai.
Spalio 9–20 d. ŠMC kino salėje rengiama fotografijų paroda „FIDAAC 2014: Lotynų Amerikos žvilgsniai“, kurioje vienuolika šiuolaikinių Pietų Amerikos fotografų perkels į nepaprastą visatą, kupiną natūralumo ir pasroviui plaukiančių personažų. Pagrindinė parodos tema – moterys ir vanduo. Parodą pristatys kuratorius Jonathanas Hinault.
Daugiau informacijos apie visus festivalio renginius: www.inlatino.lt
