7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laiko meditacijos

„Kino pavasario“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 13 (1074), 2014-04-04
Kinas
„Benamiai šunys“
„Benamiai šunys“

„Kino pavasaryje“ yra keli festivaliai. Vienas orientuojasi į tarptautinius standartus, kruopščiai renka debiutinius ir antruosius Vidurio ir Rytų Europos režisierių filmus, pristato rimtus autorius, tyrinėjančius naujus kino kelius. Kitas skirtas „žmonėms“, kurie mielai renka populiariausius abiejų lyčių lietuvių aktorius, net jei šie ir nesukūrė jokių rimtų vaidmenų. Didžiulis chaosas jau tradiciškai siejasi su lietuviškais, ypač trumpametražiais, filmais. Jie išmėtyti po daugybę programų, vieni jau rodyti „Scanoramos“ konkurse, kiti – apskritai neaišku, iš kur ir kaip pateko į festivalį. Jei atrankos kriterijus – tik lietuviška pavardė titruose, o ne filmo kokybė, žiūrėti tikrai neverta.

 

Šiemet dalis „Kino pavasario“ filmų skatino pasinerti į realaus laiko tėkmę. Per keturias valandas trunkantis režisieriaus iš Filipinų Lavo Diazo „Norte. Istorijos pabaiga“ iš pradžių šiek tiek suerzino banaliu Raskolnikovo nusikaltimo atpasakojimu. Tačiau dviejų personažų – groteskišką lupikautoją ir jos dukterį nužudžiusio intelektualo, neigiančio moralę ir tradicines vertybes, ir doro žmogaus, kalinčio už svetimą nusikaltimą, likimo paralelės filme įgyja visai kitą prasmę. Diazas nuolat supriešina daug kalbančius, garsiomis pavardėmis ir idėjomis nuolat besisvaidančius intelektualus ir nematomus mažuosius žmones, kurie tiesiog stengiasi išgyventi, kaip nuteistojo žmona. Jai tenka sunki našta išmaitinti vaikus, išleisti juos į mokslus. Vidinę transformaciją patiria nuteistasis – jis slaugo, globoja, padeda kitiems. Tik vyro sapnai nuolat pranašauja grėsmę ir katastrofą. Žudiką kaltės jausmas stumia vis gilyn į prievartą ir neapykantą pasauliui. Jis bando paneigti kaltę drastiškai išprievartaudamas seserį, bet ir šis nusikaltimas nieko nekeičia. Tačiau neteisybė keičia pasaulį.
 
Diazas savo refleksijas formuluoja ne žodžiais, bet panardindamas žiūrovus į nuteistojo šeimos kasdienybės vaizdus. Lyg nieko svarbaus ir nevyksta – moterys skalbia, gamina maistą, tvarko namus, eina su vaikais pasivaikščioti ar tiesiog vakare šnekučiuojasi prie namų, ekraną užplūsta kasdienybės tėkmė, bet nuo jos neįmanoma atitraukti akių. Regis, ji Diazui ir svarbiausia. Kasdienio gyvenimo ritmas neskubus, tačiau jo stebėjimas filme sugrąžina į kitą – lyg mitinį laiką. Taip režisierius priartėja prie apmąstymų esmės. Nors „Norte. Istorijos pabaiga“ ištarmė niūri ir negailestinga, iš ekrano sklindančios šviesos neįmanoma pamiršti. Kad ir vieno filmo epizodo, kai ryte moteris įeina į kambarį, kur miega vaikai, uždega šviesą, atidaro langą. Tada tas švytintis langas jau rodomas iš lauko – gatve praeina kareiviai, vingiuota gatve važiuoja motociklas, jis lėtai artėja prie namo, anapus upės, pačiame tolimiausiame kadro taške (Diazo sugebėjimas kurti kadro gelmę – neįtikėtinas) liepsnoja gaisras. Motociklas sustoja, moteris ir mergaitė padeda iškrauti atvežtas daržoves. Krauna ilgai, per tą laiką jau ir visai prašvinta. Tada atrandi, kad kinas ir yra stebėjimo menas.
Neprisimenu tiksliai, bet, regis, būtent taip kiną yra apibūdinęs Taivano kino kūrėjas Tsai Ming-liangas. Šiemet „Kino pavasaris“ parodė tris jo filmus – du trumpo metražo pasivaikščiojimus su budistu vienuoliu („Kelionė į Vakarus“, „Laiškai iš Pietų“) ir „Benamius šunis“. Tai buvo tikra grynojo kino puota. Tsai Ming-liango filmų neįmanoma pamiršti, nors režisierius vengia žodžių, filmuoja ilgai trunkančius planus, vis labiau tolsta net ir nuo menkų siužeto apmatų.
 
„Benamiai šunys“ nuo pat pirmųjų kadrų primena sapną: moteris šukuojasi plaukus, už jos miega du vaikai, fone – keista siena, ant jos nupieštos linijos lyg miškas. Tsai Ming-liango filmų erdvė niekad nebuvo realistiška, joje visada yra koks nors fantastikos elementas – užkrėsta upė („Upė“), nesibaigiantis lietus („Skylė“), jis dažnai supriešina dehumanizuotas didmiesčio erdves ir gamtą, pripildo filmus lietaus ir vėjo gausmo, paryškinančio personažų vienatvę ar trapų laisvės pojūtį. Tačiau režisieriui visada svarbiausia yra perteikti būseną.
Vienas „Benamių šunų“ personažas yra maždaug keturiasdešimtmetis vyras. Jis stovi triukšmingoje gatvėje, laikydamas prabangių butų reklamą. Savo namų jis neturi – kartu su vaikais gyvena konteineryje, jie prausiasi viešajame tualete, vaikai dienas leidžia didelėje parduotuvėje. Moteris parduotuvėje dirba. Naktimis ji maitina benamius šunis, apsigyvenusius apleistame didžiuliame, kadaise, matyt, prabangiame name. Čia, priešais keistą lyg švytinčią freską, vyks ir paskutinė tikrąja to žodžio prasme stulbinanti filmo scena. Ji trunka ilgai, yra statiška, tai vienas kadras, kuriame vyras ir moteris žiūri į tą freską. Matome tik jų veidus.
 
Iš tikrųjų Tsai Ming-liangas rodo nevilties būseną. Ji ir yra scenos esmė: fizinė erdvė pavirsta minčių, prisiminimų, kančios erdve, kuri ir materializuojasi ilgame statiškame kadre. Šią būseną turime išgyventi kartu su filmo personažais. Būseną, kuri baigiasi tarsi anapusine, neįtikėtina šviesa, sklindančia iš paskutiniųjų filmo kadrų. Ji – lyg svetimo sapno blyksnis arba nežinomos tiesos atsivėrimas.
 
Į šią pabaigą režisierius ir aktorius Lee Kang-shengas eina palaipsniui. Prie jos artėjama keliuose ankstesniuose filmo epizoduose, kai vyras stovi lietuje, čaižomas vėjo ir lietaus lašų, laiko plakatą ir iš pradžių deklamuoja greičiausiai senosios kinų operos fragmentą, o paskui jį ir sudainuoja. Arba kai jis godžiai valgo vištieną. Kadre tik aktoriaus veidas, laikas ir tuštuma, bet tai veikia beveik fiziškai.
 
„Benamiai šunys“ – dar viena Tsai Ming-liango meditacija apie laisvę ir laiką. Jo filmuose išgyvenamas laikas tampa kino esme, laiko rodymas – iššūkiu nuolat skubančiam ir laiko pojūtį praradusiam šių dienų žmogui.

 

„Benamiai šunys“
„Benamiai šunys“