Tik keli režisieriai kino istorijoje gali pasigirti tokiu įdėmiu ir giliu žvilgsniu į vidinį savo personažų pasaulį kaip prancūzų kino klasikas Ericas Rohmeras (1920–2010). Gal todėl, kad, pasak režisieriaus, jį kur kas labiau domino tai, kokios mintys sukasi jų galvoje, nei tai, kuo jie užsiima. Pernai prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ surengė Rohmero filmų retrospektyvą. Ją simboliškai pratęs „Skalvijos“ kino centras, „Kino klasikos“ vakaruose parodysiantis pasaulinį pripažinimą režisieriui atnešusį filmą „Mano naktis su Mod“ („Ma nuit chez Maud“, 1969).
Rohmero filmografijoje – 25 vaidybiniai filmai. Dalį jų režisierius sugrupavo į tris ciklus: „Moralinės pasakos“ (1962–1972), „Komedijos ir patarlės“ (1980–1987) ir „Keturių metų laikų pasakos“ (1990–1998). „Mano naktis su Mod“ yra iš pirmojo ciklo. Tai šviesus ir jautrus filmas apie atsitiktinumą, likimą, seksą, religiją, vidines nuostatas, kurias kartais esi priverstas peržiūrėti iš naujo.
Jeanas-Louis Trintignant’as filme vaidina religingą inžinierių Luji, gyvenantį pagal griežtą moralės kodeksą ir siekiantį racionalizuoti pasaulį. Prieš pat Kalėdas bažnyčioje jo dėmesį patraukia jauna šviesiaplaukė, lyg ir atitinkanti jo moters idealą. Vyras nusprendžia ją vesti. Tačiau netrukus jis pakviečiamas vakarienės pas žavią ir išmintingą laisvamanę Mod (Françoise Fabian). Diskusijos apie santuoką, moralę, religiją, Blaise’ą Pascalį užtrunka iki paryčių. Nors Mod ir nėra Luji tipo moteris, domina labiau. Kurią pasirinkti?
Rohmeras savo filmuose kūrė unikalų pasaulį. Čia dominuoja subtili ironija, minimalus siužetas, o personažai nuolat diskutuoja apie meilės ir gyvenimo prasmę, savo jausenas ir patyrimus...
Daug šiuolaikinių kino kūrėjų kalba apie Rohmero įtaką. Prancūzų Naujosios bangos autoriaus pamokas vertina Andrejus Zviagincevas, jo meistriškumu žavisi Quentinas Tarantino, filmą „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) Rohmerui dedikavo rumunas Cristi Puiu.
Vyriausiasis iš prancūzų Naujosios bangos kūrėjų Rohmeras (tikroji jo pavardė Jeanas-Marie Maurice’as Schéreras) baigė literatūros studijas, mokytojavo, 1946 m. debiutavo kaip prozininkas. Lūžis jo gyvenime įvyko 1950 m., kai Rohmeras pamatė Roberto Rossellini filmą „Stromboli, Dievo žemė“. Tada jis nusprendė pasirinkti kiną ir sukūrė pirmąjį mėgėjišką filmą. Tačiau 6-ajame dešimtmetyje jis labiau buvo žinomas kaip kino kritikas ir teoretikas, tada, 1955 m., jis ir pradėjo nuosekliai pasirašinėti Erico Rohmero pseudonimu.
1957 m. jis tapo žurnalo „Cahiers du cinéma“ redaktoriumi. Žurnalui Rohmeras vadovavo 6 metus. 1959-aisiais kaip ir kiti žurnalo autoriai (Jeanas-Lucas Godard’as, Francois Trauffaut, Claude’as Chabrolis, Jacques’as Rivette’as) Rohmeras debiutavo didžiajame kine – sukūrė filmą „Po liūto ženklu“.
Prieš keturis filmo seansus kūrėją pristatys ir filmą interpretuos skirtingi lektoriai: balandžio 6 d. – kino kritikė Izolda Keidošiūtė, balandžio 13 d. – kino teoretikas Lukas Brašiškis, balandžio 27 d. – kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė, po pastarojo seanso žiūrovai kviečiami aptarti filmą „Kino klube“. Gegužės 4 d. pastebėjimais dalinsis filosofė Mantė Valiūnaitė.
