Vytautas Žalakevičius filmuojant „Niekas nenorėjo mirti“
„Susitikimas su nauju lietuvišku filmu tikrai neapvils žiūrovų“, – 1965 m. artėjant „Niekas nenorėjo mirti“ premjerai „Ekrano naujienose“ rašė A. Viesulas. Filmo laukta su dideliu nekantrumu ir dar didesniais lūkesčiais, nes garsas apie jauną talentingą režisierių Vytautą Žalakevičių jau buvo pasklidęs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Simboliška, kad beveik po 50 metų „Niekas nenorėjo mirti“ grįžta į kino teatrų repertuarus suskaitmenintas ir tokiu būdu pritaikytas šiuolaikiniam ekranui. Tik ar laukia jo šiuolaikinis žiūrovas?
Lietuvos kino centro iniciatyva vaizdo ir garso kokybę atgavęs filmas „Skalvijos“ kino centro ekrane bus rodomas du sekmadienius (kovo 9, 16 d.) „Kino klasikos vakaruose“. Juose norima žiūrovus supažindinti su kino istorijai reikšmingais filmais, todėl kiekvienas jų pristatomas, norint pagilinti meno kūrinio suvokimą. Kovo 9 d. filmą pristatys kino kritikė Rasa Paukštytė, parengusi knygą apie V. Žalakevičiaus kūrybą „Aš nežinau...” (1997). Kovo 16 d. prisiminimais dalinsis aktorius Juozas Budraitis. Jauniausiojo iš keturių brolių Lokio vaidmuo – jo debiutas didžiajame kine.
Prieš dvi dešimtis metų rusų kino kritikas Michailas Trofimenkovas pabandė atsakyti į klausimą, kodėl „Niekas nenorėjo mirti“ pelnytai vadinamas nemaria lietuviška kino klasika: „Klasika todėl, kad plastika – gryna, grožis – tapybiškas, aktorių vaidyba – lakoniška ir tiksli. Klasika todėl, kad karti žmogaus išmintis ir dramaturgija – nevienaprasmė. Galų gale klasika todėl, kad filmas laisvas nuo laiko vėjo atneštų ideologijos šiukšlių.“
Matyt, todėl ir dabar pirmiausia norisi kalbėti ne tik apie tai, kad „Niekas nenorėjo mirti“ buvo pirmasis sovietinės Lietuvos filmas, atvirai parodęs partizanų kovas, tačiau palaikęs sovietų valdžią, kad jis išgarsino daug aktorių – Regimantą Adomaitį, Algimantą Masiulį, Donatą Banionį, Laimoną Noreiką. Norisi prisiminti visuomet aktualią žmogaus vidinę tragediją, jo sudėtingą padėtį tarp dviejų ugnių ir norą gyventi ne pastumdėlio, o laisvo žmogaus gyvenimą.
Savo laiku ne vieną apdovanojimą pelnė ne tik filmą kūręs V. Žalakevičius, bet ir pirmą kartą su juo dirbęs operatorius Jonas Gricius, vieną pagrindinių vaidmenų sukūręs D. Banionis. 1965–1966 m. jie buvo apdovanoti Karlovi Varų, Sąjunginio Kijevo, Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalių prizais, valstybiniais apdovanojimais. 1995 m. minint kino šimtmetį UNESCO V. Žalakevičiaus filmą įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.
