Sausio 31 d. mirė vienas svarbiausių vengrų kino kūrėjų – režisierius ir scenaristas Miklósas Jancsó. Pasak jo kolegos ir amžininko Istvano Szabó, Jancsó „kine išreiškė vengrų tautos dvasią ir jos istorinį likimą.“
1921 m. gimęs Miklósas Jancsó studijavo teisę, menotyrą ir etnografiją Klužo universitete Transilvanijoje (dabar Rumunija). 1944 m. jis gavo teisininko diplomą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo mobilizuotas į armiją, vėliau pateko į sovietų nelaisvę. Grįžęs į Vengriją, Jancsó mokėsi Teatro ir kino institute, baigęs mokslus dirbo kino kronikos ir dokumentinių filmų režisieriumi. Pirmąjį pilno metražo vaidybinį filmą „Varpai išvyko į Romą“ Jancsó sukūrė 1958 m., bet novatoriško jo stiliaus elementai pasireiškė vėliau. Pasaulinę šlovę režisieriui atnešė vadinamoji revoliucijos trilogija – filmai „Be vilties“ (1965), „Žvaigždės ant kepurių“ (1967), „Tyla ir riksmas“ (1968). Šiuose filmuose apie XIX ir XX a. pradžios vengrų revoliucijas išryškėjo pagrindinės režisieriaus kūrybos temos – valdžia ir prievarta, tironija ir laisvė, idėja ir nepakantumas. Trilogija iškristalizavo ir originalų Jancsó stilių – filmuose susilieja tikrovė ir simboliška realybė, realūs faktai, peizažai, atributai ir klasikinių tragedijų motyvai, kuriama istorinė parabolė, kurioje vis didesnę veiksmo dalį užima folkloriški ritualai, choreografija, chorinis dainavimas, maksimaliai laisvai judanti kamera nepaliaujamai suka ilgus ratus, dominuoja ilgi kadrai – epizodai, nuosekliai laikomasi antipsichologinio vaidybos principo.
Savotišką šio stiliaus teatrališkumą Jancsó tobulino ir nuo 1971 m. nuolat dirbdamas teatre. 1972 m. Jancsó filmas apie XIX a. valstiečių sukilimą „Raudonoji giesmė“ (filmas sumontuotas iš 26 kadrų) Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, vėlesniuose režisieriaus filmuose „Elektra, mano meilė“ (1974), „Vengrų rapsodija“ (1979), „Allegro barbaro“ (1979) ir kituose atsiranda vis daugiau simbolių, metaforų, alegorijų, folklorinių ir istorinių reminiscencijų, filmo erdvė tampa vis labiau stilizuota, kameros ratai – vis maniakiškesni. Filmuose išryškėjo Jancsó autorinė XX a. Vengrijos istorijos versija.
Paskutiniais XX a. dešimtmečiais Jancsó vis dažniau kalbėjo apie manipuliavimo ir slopinimo mechanizmus, tradicinių vertybių krizę. Apie tai ir bene vienintelis Lietuvoje per televiziją rodytas režisieriaus filmas „Jėzaus Kristaus horoskopas“ (1988), kuriame išryškėjo ir paskutiniais kūrybos metais režisieriaus pamėgtas virtualaus žaidimo elementas, vartotojiškos visuomenės kritika. 1979 m. Kanuose, 1990 m. Venecijoje, 1994 m. Budapešte režisierius buvo apdovanotas prizais už gyvenimo indėlį. Paskutiniais kūrybos dešimtmečiais Jancsó grįžo į dokumentinį kiną, dirbo televizijoje, dėstė įvairių pasaulio šalių universitetuose, tarp jų ir Harvarde.
