7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Saulės nudeginti

Nauji filmai – „Šeimos albumas: rugpjūtis“

Živilė Pipinytė
Nr. 4 (1065), 2014-01-31
Kinas
„Šeimos albumas: rugpjūtis“
„Šeimos albumas: rugpjūtis“

Amerikiečių dramaturgija garsėja šeimos gyvenimo melą vaizduojančiomis pjesėmis. Neatsitiktinai ir Tracy Lettso drama „Rugpjūtis Oseidžo grafystėje“ sulaukė Pullitzerio premijos ir triumfo Brodvėjaus scenoje. Brodvėjaus šlove apdovanoti dramaturgai ne kartą gelbėjo kinematografininkus. Taip atsitiko ir šį kartą. Pjesės pagrindu sukurta Johno Wellso tragikomedija „Šeimos albumas: rugpjūtis“ („August: Osage Country“, JAV, 2013) sprogte sprogsta nuo konfliktų, netikėtų, nors ir logiškų, siužeto posūkių, įtampos ir beveik antikinių personažų tragedijų. Tiesa, personažai – iš pirmo žvilgsnio patys kasdieniškiausi: tai į poeto Beverlio Vestono (Sam Shepard) laidotuves Oklahomos užkampyje susirinkusi šeima. Kiekvienas jų – neišsipildžiusių ambicijų, nemeilės, atstūmimo dramas išgyvenantys žmonės. Todėl filme visko gal net ir per daug: tėvo alkoholizmas, vėžiu sergančios motinos narkomanija, incestas, santuokinė neištikimybė... Visai nekeista, kad kaitinant rugpjūčio saulei namuose prie gedulingų pietų stalo prasideda santykių aiškinimasis ir ima kristi kaukės.

 

Regis, Wellsas nuo pat pradžių be išlygų paklūsta dramaturgui ir aktoriams, kurių kiekvienas naudojasi proga surengti benefisą. Pirmauja, žinoma, Meryl Streep. Violetą Veston ji vaidina bravūriškai nuo pat pirmojo pasirodymo kadre, kai rytą nusileidžia į vyro kabinetą apsvaigusi nuo narkotikų, po chemoterapijos vos atžėlusiais plaukais, valdinga, bet kartu ir apgailėtina, baisi, bet ir neįtikėtinai įžvalgi. Streep kuria savo heroję nuolat balansuodama ties satyros riba: jos Violeta net beviltiškoje padėtyje išsaugo humoro jausmą. Ji, regis, didžiuojasi savo begaliniu egoizmu, tuo, kad nuo jos akių nepasislėps nė menkiausia artimųjų gyvenimo detalė. Aktorė tai vaidina nuolat keisdama intonaciją. Violeta suvokia savo kaltę, bet nuolat ieško pasiteisinimo arba bando tą kaltę suversti kitiems ir pirmiausia vyriausiajai dukteriai Barbarai. Vaikystėje nesulaukusi motinos meilės ir patyrusi skurdą, Violeta įsitikinusi, kad dukterų vaikystė turėjo būti laiminga. Šį jos tikėjimą atskleidžia puikiai suvaidinta, bet holivudiškai gana iliustratyvi Violetos pasakojimo apie vaikystės svajonę – batus – scena.
 
Netikėtai lygiavertis filme Streep ir Julios Roberts duetas. Išaugusi iš romantiškų herojų Roberts neslepia keturiasdešimtmetės raukšlių ir kuria stiprios, valingos Barbaros charakterį. Nors iš pradžių gali pasirodyti, kad depresijos, vyro Bilo (Ewan McGregor) neištikimybės ir paauglės dukters Džinos (Abigail Breslin) elgesio iškankinta Barbara – neurotiška ir pažeidžiama, ji vienintelė išdrįsta pasipriešinti motinai. Filmui įpusėjus Barbara vis labiau atsiskleidžia: supranti, kad vaikystėje jai teko savo kailiu patirti visus narkomanės motinos ekscesus, kad apsisprendimas palikti tėvus atrodė vienintelis išsigelbėjimas. Filmo pabaigoje Barbara bus vėl priversta rinktis. Tą būtinybę apsispręsti Roberts kuria itin subtiliai, kaip tikrąją tapimo savimi dramą.
Panašias metamorfozes patirs ir kitos dvi seserys. Moteriškų žurnalų tekstus apie sėkmę ir laimę įkvėptai kartojanti Juliette Lewis Karen filmo pradžioje atrodo tiesiog idiotė, nematanti savo naujojo sužadėtinio – prasimušėlio Stivo (Dermot Mulroney) esmės. Tačiau Lewis „apaugina“ savo heroję vis naujomis, tegu ir mikroskopiškomis, detalėmis, kad parodytų – vaikystė ir jai paliko negyjančių žaizdų.
 
Tėvų nepalikusi Aivė (Julianne Nicholson) iš pradžių, regis, tyliai išgyvena savo nesusiklosčiusį asmeninį gyvenimą ir nuolatines motinos pastabas. Tačiau ir ji jau apsisprendė pradėti naują gyvenimą su pusbroliu, kurį visi vadina mažuoju Čarlzu. Benedictas Cumberbatchas įkvėptai suvaidino nevykėlį, prislėgtą nuolatinių motinos priekaištų trisdešimtmetį, kuris liguistai nepasitiki savimi. Vos keliuose filmo epizoduose aktorius atskleidžia personažo dramą, jo bejėgiškumą, pasmerktumą. Viena nuostabiausių „Šeimos albumo: rugpjūtis“ scenų, beje, sukelianti įtarimą, kad taip autoriai bando išsaugoti šeimos mitą, kurį visą filmą griauna Vestonai, – kai į laidotuves pavėlavusį sūnų pasitikęs tėvas Čarlzas (tokio Chriso Cooperio dar neteko matyti) bando jam sugrąžinti pasitikėjimą savimi. Tėvo meilės, sugebėjimo suprasti ir palaikyti sūnų scena neįtikėtinai jautri, intymi ir bene vienintelė, kur gali pamatyti nuoširdžią meilę. Tą, kurios jam pašykštėjo motina Metė Fei (Margo Martindale) – plepi ir netikėtai dar vieną paslėptą šeimos dramą atvėrusi Violetos sesuo.
 
Ir dramaturgas, ir režisierius, regis, pabrėžtinai stengiasi likti viso to šeimos pragaro stebėtojais, neteisti, nevertinti ir, sakyčiau, susitapatinti su indėne Džona (Misty Upham), kurią prieš mirtį prižiūrėti Violetos pasamdė Beverlis. Džona stebi šeimininkų gyvenimą nesistebėdama, nesikišdama. Ji sureaguos tik vieną kartą, kai Stivas ims kabinėtis prie paauglės. Džonos pabrėžtinas „normalumas“ iš dalies ir „įrėmina“ Vestonų šeimos psichodramą.
 
Kita vertus, Wellsas ir nesistengia slėpti, kad „Šeimos albumas: rugpjūtis“ – pjesės ekranizacija. Bet jis gana subtiliai kuria Oklahomos užkampio atmosferą: begalinės saulės išdegintos lygumos, ryški šviesa tik pabrėžia personažų pasaulį. Tik Barbaros žvilgsnis filmo pabaigoje žadina viltį. Kaip be jos?

 

„Šeimos albumas: rugpjūtis“
„Šeimos albumas: rugpjūtis“