Šiemet „Kino pavasaris“ pristatys iškilaus rusų režisieriaus Aleksejaus Germano (1938–2013) filmų retrospektyvą. Režisierius sukūrė tik penkis filmus, bet kiekvienas jų – šedevras, palikęs gilų pėdsaką kino istorijoje. Apie retrospektyvą ir apie tai, kuo šis kūrėjas svarbus Lietuvai ir pasauliui, papasakojo „Kino pavasario“ programos sudarytoja Santa Lingevičiūtė.
Ką apie režisierių Aleksejų Germaną galima papasakoti žmogui, kuris jo pavardę girdi pirmą kartą?
Aleksejus Germanas – režisierius, atvėręs naujas kino kalbos galimybes, padaręs įtaką ne tik rusų kino raidai. Daugumai kino kritikų Germanas yra svarbesnė Rusijos kino figūra už Andrejų Tarkovskį, nors pastarasis Vakaruose geriau žinomas ir dabar ypač madingas tarp jaunimo. Germanas mirė pernai, tačiau net ir sunkiai sirgdamas dirbo iki pat paskutinės gyvenimo minutės. Po mirties režisierius pagerbtas 2013 m. Romos festivalio apdovanojimu „Auksinė Kapitolijaus vilkė“ už indėlį į kino meną. Šiame festivalyje įvyko ir jo paskutinio filmo „Sunku būti Dievu“ pasaulinė premjera.
Kuo unikali ir svarbi Germano kūryba?
Režisieriaus filmų laikas neužšąla tam tikrose epochose. Jis – amžinas. Savo filmus Germanas apibūdindavo kaip „priešsrovinius“. Jo filmai griauna įsitikinimus ar neabejotinus faktus, plauna patogios tiesos pamatus. Germanui buvo svarbu perteikti rodomą laikotarpį – filmo kadruose jis turėjo būti toks tikslus, kad galėtum net paliesti. Režisierius drįso abejoti Antrojo pasaulinio karo ir SSSR pergalės mitais. Herojiškumo sąvoka jo filmuose taip pat dekonstruojama. Germano filmai buvo uždrausti. „Patikrinimas keliuose“ buvo sukurtas 1971 m., tačiau „lentynose“ išgulėjo penkiolika metų, buvo pareikšta, kad filme iškraipoma herojiškumo sąvoka, o žmonės, kuriuos režisierius vaizduoja, nebūtų laimėję karo. Aiški potekstė: Germano filmai verčia mus jaustis kitokius, nei norime būti.
Aleksejus Germanas garsėjo elgesiu filmavimo aikštelėje – jis galėjo būti šiurkštus, impulsyvus, tačiau daug garsių aktorių mielai dirbo su juo. Kodėl?
Ne vienas režisierius garsėja panašiu elgesiu, toks buvo ir vienas garsiausių danų režisierių Carlas Theodoras Dreyeris. Sakoma, kad kinas gali išspręsti sudėtingą problemą, o tai, kas neįmanoma, gali išspręsti rusas. Šį teiginį galima pritaikyti ir Germanui. Bet pats režisierius laikė save nelaimingu ir savęs nerealizavusiu žmogumi. Jis buvo maksimalistas, o tokiam žmogui visada sunku, nes jis kelia sau didelius reikalavimus, yra didžiausias savo kritikas.
Prieš pradėdamas kurti filmą, jis mėnesių mėnesius tyrinėdavo archyvinę medžiagą, faktines detales, ieškodavo tinkamų nuotraukų šeimų albumuose, žiūrėdavo to meto dokumentinius filmus, kino kronikas. Valandų valandas kalbėdavosi su įvykių liudininkais. Kad pabrėžtų autentiškumą, visus filmus filmavo nespalvotoje juostoje. Vakariečiui tai gali atrodyti kaip Sizifo darbas, tačiau Sovietų Sąjungoje, o dabar jau ir posovietinėse šalyse, detalės pojūtis ypač svarbus, nes propagandos tikslais daug realybės buvo ištrinta ir nuslėpta.
Kuriuos režisieriaus filmus išskirtumėt?
Visi režisieriaus filmai – išskirtiniai. Kiekvienas Germano filmas yra atskira epocha. Dar ir todėl, kad filmai buvo kuriami nepaprastai ilgai, ir todėl, kad kiekvienas apaugo legendomis. „Patikrinimas keliuose“ visiškai pakeitė Antrojo pasaulinio karo vaizdavimo rusų kine tradicijas. Filmu „Dvidešimt dienų be karo“ režisierius įrodė, kad tobulai dirba su aktoriais. Pagrindinį vaidmenį filme suvaidino garsus komikas Jurijus Nikulinas, Germanas įrodė, kad jis puikus dramos aktorius. Tą patį galima pasakyti ir apie Andrejų Mironovą, vaidinusį filme „Mano draugas Ivanas Lapšinas“. 1987 m. šis filmas buvo išrinktas geriausiu visų laikų sovietų filmu.
„Chrustaliovai, mašiną!“ – vienintelis neuždraustas A. Germano filmas, kuris 1998 m. buvo parodytas Kanuose ir paprasčiausiai nesuprastas. Žiuri pirmininkas Martinas Scorsese teigė, kad būtent šis filmas vertas „Auksinės palmės šakelės“, deja, jam nepavyko įtikinti žiuri narių.
Paskutinio filmo „Sunku būti Dievu“ (jame filmavosi ir keli lietuvių aktoriai, tarp jų Vytautas Paukštė) A. Germanas nespėjo užbaigti, bet tai padarė jo žmona ir scenarijų bendraautorė Svetlana Karmalita bei sūnus Aleksejus Germanas jaunesnysis. Po filmo peržiūros Romos kino festivalyje „Rožės vardo“ autorius Umberto Eco negalėjo atsigauti tris dienas, o paskui parašė esė, kuri baigiasi mintimi, kad, palyginti su Germanu, Tarantino filmai atrodo kaip Disney’aus filmukai.
