Prancūzų kino niekad nebus per daug

Šį ketvirtadienį prasidėję „Žiemos ekranai“ jau devintą kartą kviečia pažiūrėti naujų prancūziškų filmų, susitikti su gyvu kino klasiku Otaru Joselianiu ir prisiminti iškilius prancūzų rašytojus Marguerite Duras ir Romainą Gary. „Žiemos ekranai“ Vilniuje vyks sausio 24 – vasario 2 d. „Skalvijos“ kino centre, „Pasakoje“ ir ŠMC kino salėje. Po to filmai iškeliaus į kitus Lietuvos miestus: Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Marijampolę, Nidą, Palangą bei Visaginą. 

 

Pagrindinėje programoje šiemet bus parodyta dešimt naujų filmų, sukurtų ne tik Prancūzijoje, bet ir frankofoniškose šalyse.

 

Filmu „Mano mažoji mergaitė“ („Ma belle gosse“, 2012) debiutavusi kanadietė Shalimar Preuss studijavo taikomuosius menus bei kiną JAV ir Prancūzijoje. Ji pasirinko tradicišką prancūzų kino debiutantams temą – brendimą ir pasakoja apie vasaros atostogas atokioje saloje leidžiančią septyniolikmetę merginą. Madina laukia laiško. Kambaryje ir paplūdimyje, šalia kalėjimo. Laukia apsupta tėvo ir giminaičių, stebėdama paslaptingą kalinį.

 

Dokumentininkės ir žurnalistės patirties turinčios režisierės Alix Delaporte filmas „Anželė ir Tonis“ („Angèle et Tony“, 2010), už kurį ji 2012 m. pelnė geriausio debiuto „Cezarį“, nukels į Normandijos uostą ir taip pat pasakos meilės istoriją. Anželė nori iš naujo pradėti naują gyvenimą šalia žvejo Tonio. Tačiau šis įdėmiai ją stebi ir laikosi atstumo: mergina jam atrodo per graži, jis bijo patikėti jos jausmais.

 

Kitas debiutantas – politikos mokslus JAV ir Prancūzijoje studijavęs Rani Massalha nukels į Palestinos zoologijos sodą. „Žirafiados“ („Giraffada“, Prancūzija, Palestina, 2013) herojai yra veterinaras Jacinas ir jo dešimtmetis sūnus Zijadas, kuris daug laiko praleidžia su gyvūnais, ypač su dviem žirafomis. Žirafos patinas miršta per lėktuvų antskrydį, o patelė negali gyventi viena, kankinasi ir nieko neėda. Zijadas nusprendžia rasti jai naują draugą. Bet vienintelis zoologijos sodas, kuris galėtų padėti, yra Tel Avive.

 

Antrasis rašytojo ir kino istorijos dėstytojo Xabi Molia filmas „Užkariautojai“ („Les conqérants“, 2012) pasakoja apie įbrolius, kurie susitinka tėvo laidotuvėse. Jie turi nedaug ką bendra, gal tik tai, kad abu yra nevykėliai. Tačiau Galadas ir Noė įsitikinę, kad juos persekiojanti bloga lemtis – atpildas už tėvo įvykdytą šventos relikvijos vagystę. Jie nusprendžia rasti relikviją, o kartu ir sėkmę.

 

„Žiemos ekranų“ atidarymo filmą „Anri“ („Henri“, Prancūzija, Belgija, 2013), kuris pernai buvo rodytas Kanuose, sukūrė populiari aktorė ir režisierė Yolande Moreau, lietuvių žiūrovams pažįstama iš filmo „Serafina“, kur ji suvaidino genialią keistuolę – savamokslę dailininkę. „Anri“ herojus yra penkiasdešimtmetis nedidelio restoranėlio šeimininkas, po žmonos mirties paguodą radęs psichikos negalią turinčios merginos Rozetės glėbyje. Rozetė svajoja apie meilę, artumą ir normalumą.

 

Su psichikos liga visą gyvenimą grūmėsi ir naujo Martino Provost („Serafina“) filmo „Violeta“ („Violette“, 2013) herojė – rašytoja Violette Leduc (1907–1972). Turtingo paveldėtojo atstumta pavainikė duktė nuo mažens žavėjosi literatūra, dirbo leidyklose ir spaudoje. Aistringi meilės romanai (Leduc buvo biseksuali) ir dramatiškas likimas tapo rašytojos romanų pagrindu. Didžiąją gyvenimo dalį Leduc globojo Simone de Beauvoir, su kuria jos susipažino 1945-aisiais. Moteris siejo artimi ryšiai, nors Leduc rašydama siekė išsilaisvinti, o de Beauvoir – neišleisti iš savo rankų tradicinių normų nepaisančios rašytojos likimo. Violette Leduc suvaidino Emmanuelle Devos, Simone de Beauvoir – Sandrine Kiberlain.

 

Pernai Berlinalėje „Sidabriniu lokiu“ apdovanotas garsaus kanadiečių režisieriaus Denis Côté filmas „Vik ir Flo pamatė lokį“ („Vic+Flo ont vu un ours“, Kanada, 2013) išsiskiria originalia kino kalba. Filmo herojė – iš kalėjimo į vaikystės namus sugrįžusi nebe pirmos jaunystės Viktorija. Miškų apsuptame name ją nuolat stebi policininkas ir budrūs kaimynai. Viktorija pradeda naują gyvenimą kartu su mylimąja Florens. Tačiau praeitis ir neaiški grėsmė nuolat tyko abiejų moterų.

 

Žinomo prancūzų režisieriaus François Dupeyrono filmas „Tu išgydei mano sielą“ („Mon âme par toi guérie“, 2013) – šiuolaikinė pasaka suaugusiems. Iš mirusios motinos filmo herojus Fredis paveldėjo antgamtinių galių: sunkiausią ligą jis pagydo rankos prisilietimu ir gali patarti, kur nelaimingo gyvenimo šaknys. Tik kad jam pačiam, tokiam sutrikusiam, visai neprošal būtų daktaras.

Apie Mahamatą-Salehą Harouną girdėjo kiekvienas, bent kiek besidomintis naujuoju Afrikos kinu. Naujos režisieriaus dramos „Grigris“ (Prancūzija, Čadas, 2013) herojus – dvidešimt penkerių metų jaunuolis paralyžiuota koja, svajojantis tapti šokėju. Kai šeimą ištinka nelaimė, jis susideda su kontrabandininkais. „Grigris“ buvo rodytas oficialioje Kanų kino festivalio programoje, jo humanizmas sulaukė itin aukštų prancūzų kino kritikų vertinimų.

 

Prancūzų animacijos gerbėjams skirtas Laurent’o Boileau ir Jungo Henino dokumentinis animacinis filmas „Medaus spalvos oda“ („Couleur de peau: Miel“, Prancūzija, Belgija, 2012). Vieną filmo autorių Jungą 1971 m. įsivaikino belgų šeima. Jis buvo vienas iš 200 tūkstančių vaikų, kurie pasklido po pasaulį po karo Korėjoje. Filme komiksų autoriumi tapęs Jungas prisimena vaikystę – našlaičių prieglaudą, atvykimą į Belgiją, gyvenimą šeimoje, sudėtingą paauglystę, tapatybės paieškas. Filmo autoriai derina asmeninio archyvo dokumentus, nuotraukas ir animacinį piešinį, taip tarsi iš naujo apibrėždami kino animacijos ribas.

Kelių sinefilų kartų numylėtinis Otaras Joselianis sausio 23–27 d. lankysis Vilniuje ir pristatys savo filmų retrospektyvą, kurią sudaro ir Gruzijoje, ir Prancūzijoje kurti režisieriaus filmai.

 

Otaras Joselianis gimė Tbilisyje 1934 m. vasario 2 d., 1965 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, 1962 m. debiutavo trumpo metražo filmu „Balandis“, vėliau kūrė dokumentinius filmus. Debiutinis Joselianio pilno metražo vaidybinis filmas „Lapams krentant“ (1966) Kanuose buvo apdovanotas FIPRESCI prizu ir Georges’o Sadoulio premija. Nuo tada Joselianio filmai nuolat sulaukia tarptautinių kino festivalių dėmesio ir apdovanojimų. 9-ojo dešimtmečio pradžioje režisierius emigravo į Prancūziją. Joselianis kuria taip, kaip gyvena – gurkšnodamas vyną kartu su draugais, mėgaudamasis kiekviena gyvenimo akimirka. Jis įsitikinęs, kad „kinas gali būti tik autorinis ir joks kitas. Visa kita – nėra kinas, užtat jis labai gerai parduodamas, ir tai gerai. Kuo daugiau Prancūzijoje parduodama „blokbasterių“, tuo daugiau pinigų turi Nacionalinis kino centras autoriniam kinui.“

 

Joselianį erzina, „kai kine daug kalbama. Prancūzų kine kalbama labai daug. Tai susiję su „Comedie Française“ tradicija, su Moliere’u, tai teatro tradicijų perkėlimas į kinematografą. Kinas turi būti suprantamas be žodžių. Nes tai cirkas. Man reikia tik muzikos ir veiksmo: gestai, žvilgsniai, žmonių judėjimas pagal jų santykių su kitais trajektoriją, pagal santykį su kino kamera.“

 

Joselianis mano, kad „šiuolaikinis herojus – ne motina Teresė. Manau, ji tiesiog buvo įsitikinusi, kad turi atlikti tokią funkciją. Ir disidentai – ne didvyriai. Dabar didvyriškumas yra likti savimi. Manau, „Sodai rudenį“ apie tai.“

 

Ankstyvojo Joselianio filmo „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970) herojus – jaunas ir gabus muzikantas – atsitiktinai žuvo taip ir nespėjęs nieko svarbaus nuveikti. Kasdienybę užgriozdinęs smulkiais darbais ir pagalba mielai jo gerumu besinaudojantiems draugams, filmo herojus nespėjo padaryti nieko reikšmingo. „Soduose rudenį“ (2006) režisierius tarsi pakeitė požiūrį. Jis netapo atlaidesnis. Gyvenimas ir šiame filme yra atsitiktinumų ir smulkių kasdieniškų reikalų suma. Na, kartais galima sodinti medžius ar prižiūrėti veją. Tačiau Joselianis tarsi sako, kad prasmė ir glūdi tuose visuose nereikšminguose dalykuose. Ir, žinoma, pirmiausia – sielos laisvėje.

 

Apie tai Joselianis kalba ir kituose retrospektyvos filmuose – autobiografiškame „Šantrapa“ (2010), poetiškoje „Pastoralėje“ (1976), ironiškoje „Drugelių medžioklėje“ (1992), kur režisierius bene pirmąkart prabilo apie senosios Europos, jos idėjų ir kultūros mirtį. Viename interviu jis sakė: „Jei dabar Paryžiuje staiga atsirastų Emile’is Zola arba Guy de Maupassant’as, mes jiems sukeltume siaubą. Ir gal jiems būtų malonu, kad yra žmonių, kurie užsispyrę gina iš jų paveldėtą gyvenimo būdą.“ Šią temą režisierius plėtojo ir filmuose „Sudie, mano karvide“ (1999) bei „Pirmadienio rytas“ (2002).

 

„Skalvijoje“ įvyks trys susitikimai: 24 d. 18.40 (prieš „Šantrapa“), 25 d. 18 val. (prieš „Sudie, mano karvide“), 26 d. 18 val. (prieš filmus „Balandis“, „Pastoralė“).

 

Prancūzų institutas šiemet mini dviejų iškilių prancūzų rašytojų – Marguerite Duras ir Romaino Gary – šimtąsias gimimo metines. Pagal Duras scenarijus filmų sukūrė ne vienas garsus režisierius (Piteris Brookas, Tony Richardsonas, René Clement’as, Jeanas-Jacques’as Annaud), tačiau savo pačios kurtuose filmuose rašytoja eksperimentavo daug drąsiau. Duras domino naujos kino išraiškos priemonės, padėsiančios perkelti į ekraną novatoriškų jos prozos kūrinių konstrukciją, žodžio ir vaizdo, vaizdo ir ritmo, laiko ir prisiminimų santykiai ekrane.

 

„Žiemos ekranai“ parodys tris Duras filmus: „Indijos daina“ („India Song“, 1975), „Natali Granžė“ („Nathalie Granger“, 1972), „Agata ir beribiai skaitymai“ („Agatha et les lectures illimitées“,1981) ir pagal rašytojos scenarijų sukurtą Alaino Resnais „Hirosima, mano meile“ („Hirosima, mon amour“, 1959), laikomą vienu pirmųjų prancūzų Naujosios bangos filmų ir pirmuoju kino bandymu vaizdais perteikti sąmonės srautą.