Sukčiai, manipuliuotojai, fenomenalūs apgavikai – mėgstami amerikiečių kino personažai. Davidas O. Russellas moka rodyti dviprasmiškus, įvairių amerikietiškų kompleksų varginamus herojus. Tai įrodė ir pernykštis jo „Optimisto dienoraštis“, ir ankstesni filmai „Trys karaliai“ ar „Kovotojas“. Naujausias režisieriaus filmas „Amerikietiška afera“ („American Hustle“, JAV, 2013), jau sulaukęs daugybės prestižinių apdovanojimų ir vienas realiausių pretendentų į šiuometinius „Oskarus“, vis dėlto yra šis tas daugiau už pasakojimą apie gudrią aferą. Tai įžvalgi ir gana ciniška, virtuoziškai suvaidinta amerikietiškos svajonės studija.
Pagrindiniai filmo personažai – sukčių pora Irvingas ir Sidnė bei FTB agentas Ričis, – kiekvienas savaip siekia įgyvendinti didžiules ambicijas. Pagrindinė – sukurti save kitą: geresnį, turtingesnį, žavesnį, seksualesnį, nei lėmė gyvenimo aplinkybės. Tai reiškia paneigti skurdžią kilmę, menkas gyvenimo perspektyvas, prasimušti, susikalti kapitalą arba karjerą. Todėl herojai yra linkę pateisinti bet kokias priemones ir puikiai įvaldę manipuliavimo kitais meną. Filmo pabaigoje užkadrinis Ričio balsas pasakys, kad jo istorija – amžina, nes tai – išgyvenimo drama. Bet, sakyčiau, tai greičiau režisieriaus ironija, nes tradicinės išgyvenimo dramos amerikiečių kine jau senokai persikėlė į kosmoso platybes. Su naujausiu tokios dramos pavyzdžiu – Alfonso Cuarono „Gravitacija“ – Russello filmas, laimė, neturi nieko bendra. Užtat „Amerikietiškos aferos“ kūrėjai turi puikų ironijos jausmą ir sugeba patys apgauti žiūrovus.
„Amerikietiškos aferos“ pradžioje pagalvojau, kad Russellas seka pernykščio „Oskaro“ laimėtojo Beno Afflecko „Argo“ receptu. Filmo pagrindas – tikri įvykiai (plačiai nuskambėjusi „Abscam“ byla, kai FTB pavyko pagauti korumpuotus politikus, pakišus jiems netikrus arabų šeichus; iš čia ir rasistiškas, filme, beje, nuskambantis pavadinimas – „Arab scam“). Russellas puikiai išnaudoja 8-ojo dešimtmečio nostalgiją. Pirmiausia šiuos jausmus sužadina garso takelis – „Amerikietišką aferą“ užlieja „Dilaila“, disko muzika ir šokiai, bet prisiminimus sukelia ir kruopščiai atkurti interjerai, baldai, pirmosios mikrobangų krosnelės, auksiniais rėmais puošti veidrodžiai, automobiliai, kostiumai ir, žinoma, fantastiškos šukuosenos, kuriomis puikuojasi filmo herojai. Tai sukuria panirimo į laiko dvasią efektą, kuris ryškus jau filmo pradžioje, kai dar rodant titrus imituojamas vaizdajuostės įspūdis. Tačiau Russellas eina toliau už Afflecką, smagiai pakutenusį amerikiečių savimeilę, nes „Amerikietiška afera“ turi kelis dugnus, juos atrasti filme ir yra įdomiausia.
Pirmoji scena turėtų išlikti kino analuose: nebejaunas, pilvotas, praplikęs Irvingas (Christian Bale) įdėmiai žiūri į savo atvaizdą veidrodyje. Jis sušiaušia viršugalvio plaukus, kruopščiai priklijuoja nedidelį šinjoną, kol galų gale sukuria šukuoseną, kadaise vadintą „vidine paskola“, o respektabilų įvaizdį užbaigia madingais akiniais. Taip Russellas su Bale’u atskleidžia ir Irvingo charakterį – jo nuoseklumą, kruopštumą, mokėjimą įsijausti į vaidmenį, kurti savo tapatybę, kitą save, siekti tikslo.
Iš skurdaus Bronkso kilęs Irvingas turi svajonę, kurią įgyvendina pamažu, bet nuosekliai. Jis yra sukčius, prekiauja padirbtais paveikslais, turi valyklų tinklą, kuriose, matyt, ir plauna nedorai uždirbtus pinigus. Susitikimas su kita tokia pat svajotoja Sidne (Amy Adams), kuri atvykusi į Niujorką ryžtingai užbraukė savo praeitį, regis, abiem atnešė tik sėkmę. Sidnė puikiai imituoja anglišką akcentą ir apsimeta turinti ryšių Londono bankininkystės sluoksniuose. Ji tikrąja to žodžio prasme papildo Irvingą, todėl pora atrodo nenugalima.
Tiesa, jų karštus santykius temdo Irvingo žmona – gudri idiotė Rozalina (Jennifer Lawrence), puikiai manipuliuojanti Irvingo jausmais sūnui. Tačiau meilė ir sėkmė paprastai aptemdo protus. Todėl Irvingas su Sidne pakliūva į FTB agento Ričio (Bradley Cooper) paspęstus spąstus. Kad išgelbėtų kailį (ir meilę), jie turi dalyvauti Ričio plane pagauti už rankos korumpuotus politikus. Pirmąja aferos auka turi tapti meras Karminė (Jeremy Renner) – velnio neštas ir pamestas, susijęs su mafija, bet, regis, nuoširdžiai siekiantis savo rinkėjams naujų darbo vietų, taip pat sugebantis manipuliuoti politikas. Irvingas jam turi pristatyti arabų šeichą, kuris žada investuoti į Atlantik Sičio kazino atstatymą.
FTB provokacija išvirsta daug pavojingesne ir sudėtingesne afera, nei buvo sumanyta, tad didžiąją filmo dalį ir sudaro jos vingiai, kuriuos būtų nedora atskleisti. Filmo viduryje, regis, ir režisierius į ją trumpam įklimpsta, bet kartu pademonstruoja sugebėjimą nuo farso ar tradiciškos kvailių komedijos pereiti prie realios įtampos ir grėsmės kupinų epizodų. Tai įkūnija filmo titruose nenurodytas ir trumpam filme pasirodęs Robertas De Niro, suvaidinęs grėsmingą mafiozą, atvykusį susipažinti su arabų šeichu.
Tačiau daug įdomiau sekti ne netikėtai pasibaigusią aferą, o jos herojus. Jie nuolat dėvi kaukes, nepripažįsta jokių taisyklių, bet visi filmo personažai neįtikėtinai tiksliai psichologiškai motyvuoti, jų charakteriai – unikalūs. Russellas su aktoriais skirtingus personažų tapatybės sluoksnius lupa tarsi svogūnus. Sluoksnį po sluoksnio. Kai jau, regis, suvokei, kas yra vienas ar kitas herojus, atskleidžiamas dar vienas jo sluoksnis, ir taip visą filmą.
Gal tai ir ciniška, bet negali nesižavėti Irvingo ar Sidnės įžvalgumu, žmonių silpnybių pažinimu, mokėjimu numatyti kelis ėjimus iš anksto. Sukčius toks ir turi būti, bet paradoksalu – regis, filmo kūrėjus labiau domina jų žmogiškumas, meilė vienas kitam, tikėjimas draugystės idealais. Juolab kad būtent sukčiai ir apgavikai filme gali jausti tikrus jausmus ir būti sentimentalūs ar solidarūs. FTB agentas šalia jų – tik tuštybės ir ambicijų kupinas isterikas.
Todėl tokia svarbi Russellui Irvingo ir mero Karminės draugystės linija ar dviejų Irvingo mylimųjų – Sidnės ir Rozalinos – susidūrimo moterų tualete scena. Iš pirmo žvilgsnio ją laimi ekscentriška idiotė Rozalina, tiksliai iliustruojanti Irvingo frazę, kad ji „pasyvaus ir agresyvaus karatė Picasso“, bet galiausiai vis dėlto nugali Sidnės intelektas. Abiem aktorėms to nepritaikysi. Lawrence, be abejo, mėgaujasi savo perdėm kičinės herojės, įtikėjusios intencijų galia, fiziškumu ir vulgarumu, bet Adams, visą filmą vilkinti itin atviras bliuzeles, priverčia nuolat abejoti savo herojės ketinimais, mintimis, siekiais.
Russellas nevengia ir metaforiškų užuominų – tai ir pirmasis Sidnės ir Irvingo apsikabinimas, aplinkui besisukant ant pakabų sukabintiems išvalytiems drabužiams, Sidnės ir Ričio šokis diskotekoje, nebaigtas atsargaus Ričio viršininko pasakojimas apie žvejybą su broliu žiemą. Tos ir kitos metaforos – lyg užuominos, kur ieškoti paslėptų filmo prasmių. Suradusiųjų jos, žinoma, neguodžia, bet kartu ir nenuvilia pasiryžusių rizikuoti, kad sukurtų gražesnį ir turtingesnį save.
