7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Emocijų sūkuryje

Pokalbis su belgų režisieriumi Felixu van Groeningenu

Auksė Kancerevičiūtė
Nr. 2 (1063), 2014-01-17
Kinas
Felix van Groening
Felix van Groening

 

 

Režisieriui Felixui van Groeningenui, filmo „Lūžęs gyvenimo ratas“ autoriui, 2013-ieji buvo sėkmingi. Filmo premjera įvyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, ji pelnė „Panoramos“ žiūrovų simpatijų prizą. Amerikiečių žurnalas „Variety“ įtraukė van Groeningeną į keliolikos jaunų režisierių, su kuriais siejama kino ateitis, sąrašą, aktorė Veerle Baetens gruodį tapo geriausia 2013 m. Europos kino aktore. Belgijos žiūrovai taip pat neliko abejingi – filmas sumušė lankomumo rekordus, o Europos Parlamento nariai jį pripažino metų geriausiu ir skyrė LUX kino apdovanojimą. Graudi istorija apie didelę meilę, neišlaikiusią išbandymo, ir nuo vėžio mirusią mažą mergaitę apeliuoja į žiūrovų emocijas ir, žinoma, sėkmingai. Estetizuotas melodramatiškas siužetas puikiai atitinka masių skonį, o lyriška, sentimentali kantri muzika padeda pamiršti, kad kinas gali išreikšti ir šį tą daugiau.
Atsiimdamas apdovanojimą Strasbūre, režisierius van Groeningenas kalbėjo: „LUX apdovanojimas (...) padeda filmams pasiekti įvairias šalis, kad juos galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių, dėl kurių ir kuriame filmus.“
 
„Lūžęs gyvenimo ratas“ prasideda scena ligoninėje, kur vienas kitą mylintys tėvai sužino, kad jų dukrelė serga vėžiu. Kas jus įkvėpė ar galbūt paskatino pasirinkti tokią temą?
Tai buvo pjesė, kurią pamačiau teatre ir per pirmąsias dvidešimt minučių apsiverkiau. Iškart sukilo emocijos – sėdėjau pirmoje eilėje ir žliumbiau. Spektaklis vyko ne klasikinėje teatro salėje, o greičiau jaukiame kambaryje, kur žiūrovai sėdėjo gana arti vienas kito. Žodžiu, atmosfera buvo intymi. Tai, kas buvo rodoma scenoje, priminė bluegrass (5-ajame dešimtmetyje atsiradęs amerikiečių liaudies muzikos stilius, – red. past.) koncertą. Visi buvo apsirengę baltai, o dainininkai – moteris ir vyras – ėmė pasakoti savo istoriją. Pagrindinį personažą vaidino mano geras draugas, aktorius Johanas Heldenberghas. Sėdėjau gal per tris metrus nuo Johano – jis kalbėjo ir rėkė, o aš verkiau. Atsitokėjęs nusprendžiau, kad privalau sukurti filmą ir papasakoti šią istoriją didesniam žiūrovų būriui.
Kūrėte filmą pagal aktoriaus Johano Heldenbergho parašytą pjesę? Kas keitėsi filmo scenarijuje? Juk Johanas atlieka tą patį Didjė vaidmenį ir teatre, ir filme?
Vaidindamas pjesėje, Johanas visą laiką šėlo ir negalėjo nusiraminti. Supratau, kad jis iš tiesų geriausiai tinka šiam vaidmeniui. Johanas yra panašus į filmo personažą Didjė. Jis pats sako, kad parašė pjesę apie save, nors ir nepatyrė tokio sukrėtimo kaip filme, t.y. dukrelės mirties. Dramoje buvo labiau akcentuojami poros tarpusavio santykiai. Kai paskambinau Johanui ir paklausiau, ar galiu ekranizuoti jo ir Mieke Dobbelso parašytą kūrinį, iškart pasiteiravau, ar jis nesupyks, jei dirbsiu savarankiškai ir šiek tiek pakeisiu istoriją. Johanas neprieštaravo, nes gerai mane pažįsta. Jis vaidino mano pirmajame filme „Stivas ir dangus“ („Steve + Sky“, 2004), taip pat trečiajame „Nelaimėliai“ („The Misfortunates“, 2009). Taigi pasitelkiau vaizduotę, norėdamas psichologiškai motyvuoti herojų poelgius. Filmas apima septynis poros gyvenimo metus. Man pasirodė svarbu perkelti įsimylėjėlius į kaimą, į nuošalią fermą, kur jie gali lakstyti nuogi ir džiaugtis meile bei laisve. Be to, pjesėje skambėjo daug monologų, kurie filme nebūtų pasiteisinę. Teko galvoti, kaip juos pakeisti arba išvis atsisakyti. Be to, pasirinkau kitą aktorę nei spektaklyje, t. y.Veerle Baetens, ir kitus muzikantus.
 
Abu filmo protagonistai yra priešingybės. Didjė – romantikas, o kartu ir užkietėjęs ateistas, netikintis pomirtiniu pasauliu, o Eliza ieško paguodos būtent įvairiose religijose... Poros nuomonių skirtumas, iš pradžių buvęs antraeilis, ilgainiui vis dažniau įžiebia konfliktus. Turbūt tai vienas svarbiausių akcentų filme?
Taip, šis kontrastas – Didjė ir Elizos nuomonių skirtumas – filme svarbiausia. Man reikėjo parodyti, kaip jie elgiasi netekę dukrelės. Atrodytų, abu sukurti vienas kitam, bet po truputį jų požiūriai išsiskiria. Tai tam tikra archetipinė poros situacija. Sakoma, kad meilė nugali visas kliūtis, tačiau realiame gyvenime dažniausiai atsitinka priešingai. Du vienas kitą mylėję žmonės nebegali rasti bendros kalbos, nebegali suprasti vienas kito. Jie skirtingai reaguoja į tragediją, ima kaltinti vienas kitą. Aišku, liūdna, kad taip atsitinka, bet tokiais laikais mes gyvename.
 
Filmo pavadinimas „Lūžęs gyvenimo ratas“ apeliuoja į tam tikrą ribinę situaciją – ciklą, kurį pažeidžia žiauri gyvenimo realybė. Šis pavadinimas buvo padiktuotas teatro pjesės ar atėjo iš kitų šaltinių?
Pjesė turėjo dar ilgesnį pavadinimą. Kurdami filmą, nusprendėme pacituoti bluegrass klasikės Ados R. Habershon 1907 metais parašytos giesmės „Lūžęs gyvenimo ratas“ žodžius. Giesmėje retoriškai klausiama, ar šis žemėje lūžęs gyvenimo ratas bus kada nors sutaisytas, ar visi artimieji vėl galiausiai susitiks danguje? Apie skaudų išsiskyrimą pasakoja ir mano filmas, kuris prasideda ir baigiasi skambant šiai melodijai. Paskutinė filmo scena yra apibendrinanti. Nors Didjė prarado vaiką ir žmoną, jis nesiliauja groti. Muzika jam suteikia jėgų atlaikyti likimo smūgius ir gyventi toliau.
 
Vadinasi, muzika lydėjo filmą nuo pat jo atsiradimo, ir jau rašydamas scenarijų nusprendėte jai skirti tokį svarbų vaidmenį?
Muzikai skyriau daug dėmesio jau rašydamas scenarijų. Be to, Johanas, kuris pats grojagrupėje, nuolat kartojo, kad „kantri muziką sudaro trys pagrindiniai akordai ir gyvenimo tiesa“. Filme skambančios dainos – tai paprastos, bet kartu ir tikros, išgyventos ir išjaustos istorijos. Kai kurių emocijų negalima išreikšti niekaip kitaip, tik muzika. Kita vertus, filmo struktūra taip pat reikalavo užpildyti kai kuriuos jautrius momentus dainomis. Jos taip padėjo sujungti kadrus, kurie priklauso skirtingiems laikotarpiams ir vietoms. Rašydamas scenarijų (o tai truko pusantrų metų) tapau šiokiu tokiu bluegrass muzikos žinovu. Ji man labai patinka – nepaprastai žaviuosi melancholiškomis baladėmis, bet būsimuose filmuose jų tikrai nebenaudosiu.
 
Kodėl?
Nes noriu atrasti kažką nauja. Šiuo metu kuriu filmą apie du brolius, kurie atidaro barą.
 
Filmas išsiskiria dinamišku montažu, sukuriančiu fragmentiškos istorijos, tarytum kylančios iš prisiminimų, įspūdį. Montuojant filmo struktūra keitėsi?
Taip, filme montažas labai svarbus. Tiesą pasakius, rašydamas scenarijų nelabai įsivaizdavau, kaip viskas atrodys. Tiesiog bandžiau išvystyti kelias siužetines linijas ir pažaisti su veiksmo laiku, tam tikromis melodramos žanro klišėmis. Vėliau, filmuodami su operatoriumi Rubenu Impensu ir sėdėdami prie montažinio stalo, atradome naujus sprendimus. Nemažai medžiagos teko išmesti, nes ji pasirodė nereikalinga. Sunkiausia užduotis buvo sujungti atskirus Elizos ir Didjė gyvenimo etapus į vieną pasakojimą, kuris apima ir praeities prisiminimus, ir dramą, vykstančią herojų širdyse, ir paprastas, žmogiškas svajones.
 
Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė

 

Felix van Groening
Felix van Groening
„Lūžęs gyvenimo ratas“
„Lūžęs gyvenimo ratas“