7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šantažas apsimoka?

Nauji filmai – „Lūžęs gyvenimo ratas“

Živilė Pipinytė
Nr. 44 (1058), 2013-11-29
Kinas
„Lūžęs gyvenimo ratas“
„Lūžęs gyvenimo ratas“

 

Felixo van Groeningo filmo „Lūžęs gyvenimo ratas“ („The Broken Circle Breakdown“, Belgija, Olandija, 2012) herojus ištinka meilė iš pirmo žvilgsnio. Abu jie – margi paukščiai, laisvi ir nepaiso konvencijų. Tatuiruočių salone dirbanti ir visą kūną jomis išsimarginusi Eliza (Veerle Baetens) – gyvybinga ir atvira pasauliui. Laisva Amerikos dvasia bei bluegrass kantri muzika ir Billu Monroe susižavėjęs Didjė (, ) atrodo lyg atklydęs iš filmo apie hipius, tiksliau, jis primena keistą kaubojaus ir hipio mišinį. Tik susitikę, abu negali atitraukti akių vienas nuo kito. Todėl nenuostabu, kad Eliza netrukus apsigyvens Didjė fermoje, pradės dainuoti jo suburtoje grupėje, susilauks kūdikio.
Tačiau apie tai sužinosime vėliau, nes režisierius septynerius metus trukusią Didjė ir Elizos meilės istoriją pasakoja visą filmą, o pradeda „Lūžusį gyvenimo ratą“ scena ligoninėje, kur poros dukrelei Maibelei diagnozuojamas vėžys. Pirmoji filmo pusė skirta kovai su liga, kuri baigiasi mergaitės mirtimi. Pora su ja negali susitaikyti. Abu kaltina vienas kitą ir save, ieško priežasčių susipykti ir vis labiau grimzta į neviltį. Tarsi išsipildo Elizos nuojauta, kad gyvenime negali būti taip gerai, kad už begalinę meilę, aistrą ir laimę reikės sumokėti. Todėl Eliza ir teigia, kad negalima prie nieko prisirišti. Bet jai nepadeda nei išsiskyrimas su Didjė, nei indėnų pavyzdžiu, kai norima pradėti naują gyvenimo tarpsnį, pakeistas vardas. Nors abu ir myli vienas kitą, nebegali būti kartu.
Režisierius imasi emocinio šantažo nuo pat filmo pradžios: kas gali būti skausmingiau ir baisiau už mirtinai sergantį vaiką? Tačiau to jam akivaizdžiai neužtenka – žiūrovus jis šantažuos iki pat pabaigos. Todėl ir negandos ženklai persekioja herojus nuolat: dar laimės euforijos apsvaiginti jie televizoriuje mato griūvančius Rugsėjo 11-osios dangoraižius ir klausosi JAV prezidento George’o Busho kalbos. Vėliau jau sergančią Maibelę sukrės į stiklą atsitrenkęs ir nugaišęs paukštis. Kartu su juo filme atsiras dar vienas nuolat režisieriaus pabrėžiamas tikėjimo motyvas. Maibelė tiki, kad miręs paukštis pavirto žvaigžde, bet Didjė yra ateistas, kuriam po mirties nebėra nieko. Dievas jam – diktatorius, homofobas, sadistas, manipuliatorius, rasistas, mizoginas. Tai jis išrėkia per koncertą salėje sėdintiems žmonėms, bet apie tikėjimą nuolat diskutuoja su Eliza, kuri tiki, kad ant palangės nutūpęs paukštis yra dukrelės ženklas ir net įsirengia jos altorių. Didjė tik kaltina religiją bei prezidentą Bushą, kad buvo sustabdyti kamieninių ląstelių tyrimai, kurie galėjo išgelbėti jo mergaitę.
Visi tie gana tiesmukiški monologai – akivaizdi nuoroda, kad filmas sukurtas pagal savo šalyje populiarią Johano Helldenbergho ir Mieke Dobbels pjesę. Režisierius, manau, suvokia skambančių žodžių teatrališkumą, todėl visas personažų jausmų ir žodžių audras dosniai atskiedžia muzika – Didjė ansamblio ir Elizos dainomis, skambančiomis per jų pasirodymus baruose, salėse ir smuklėse. Mėgstantiems kantri, be abejo, tai suteiks daug malonumo, nes, ko gero, muzika užima maždaug pusę ekraninio laiko. Nemėgstantiems bus dar vienas išbandymas, nes filme visko yra per daug: tragedijų ir žodžių, orgazmo ir tatuiruočių, kameros judesių ir montažo šuolių. Filmo pabaigoje visąlaik forsuojamas mirties dramatizmas, Didjė ateizmo ir Elizos viduramžiško iracionalumo supriešinimas, pasibaigęs džiugia kantri melodija, net gali sukelti gana cinišką juoką. Apmaudu, nes pasistengus „Lūžęs gyvenimo ratas“ galėjo tapti tragediją išgyvenančios šeimos santykių, apskritai, santuokos studija.
Banali, bet vis dėlto gražiai Rubeno Impenso nufilmuota ir energingai sumontuota meilės istorija „Lūžęs gyvenimo ratas“ – vienas sėkmingiausių šių metų filmų. Neabejoju, kad ir Lietuvoje jo laukia žiūrovų susižavėjimas ir ašarojančios salės. Filmas Belgijoje sumušė lankomumo rekordus, įvairiuose festivaliuose surinko daugybę žiūrovų simpatijų prizų, pelnė gausias Europos kino akademijos nominacijas (geriausio filmo, scenarijaus, režisieriaus, aktorės ir aktoriaus bei žiūrovų simpatijų). Tas pripažinimas ir stulbina labiausiai, nes tokio banaliai melodramatiško filmo dar reikėtų paieškoti. Kad Europos žiūrovams imponuoja JAV imperialistų pasmerkimas, kad televizija juos pripratino prie serialų ir laidų apie ligas ir ligonines, kad jiems įdomūs egzotiški personažai ir ekologiškas jų gyvenimas fermoje, kur kieme ganosi arkliai ir vaikšto laisvos vištos, kad mirties tema paskutiniais metais Europos kino eksploatuojama tiesiog be saiko, nes, pasirodo, yra populiari (kad ir kaip tai skambėtų), visiškai suprantama. Daug sunkiau suprasti, kodėl vidutiniškas žiūrovų jausmais manipuliuojantis filmas sulaukė tokio Europos kino akademijos narių dėmesio. Regis, ir jie pasidavė Van Groeningo šantažui. Kita vertus, paskutiniais metais kino vertinimo kriterijai sparčiai keičiasi, sudėtingą formą ir idėjas pradeda užgožti aktuali ar net „gyvenimiška“ filmo tema, todėl ir režisieriaus garbinamas Elizos iracionalumas man pasirodė grėsmingai artėjančių naujų laikų ženklas.

 

„Lūžęs gyvenimo ratas“
„Lūžęs gyvenimo ratas“