7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gepardai ir deimantai

Nauji filmai – „Patarėjas“

Živilė Pipinytė
Nr. 43 (1057), 2013-11-22
Kinas
„Patarėjas“
„Patarėjas“

Ridley Scottas kūrė filmus apie ateivius iš kosmoso ir maištingus robotus, Provanse laimę radusį Londono japį, kryžiaus karų riterius ir Robiną Hudą, Amerikos gangsterius ir CŽV agentus, bet naujausio jo filmo „Patarėjas“ („The Counselor“, JAV, D. Britanija, 2013) herojai tikrai į nieką nepanašūs. Galiu tik įtarti, kad specialiai kinui parašytas vieno didžiųjų gyvų JAV literatūros klasikų Cormaco McCarthy scenarijus tapo iššūkiu režisieriui, kuris kaip niekas kitas sugeba žadinti masinę vaizduotę ir priversti ją patirti aukšto lygio vaizdų poezijos įtampą. „Patarėją“ filmavęs Dariuszas Wolskis tai taip pat sugeba. Nežinau, ar kaltas tik scenarijus, bet po filmo dar teko mintyse dėlioti jo personažų linijas, kad suprasčiau, kas ir kodėl iš tikrųjų tarp jų įvyko. Filme gausu pasakojimo elipsių, sunku net pasakyti, kiek užtrunka veiksmas (mėnesį, pusę metų ar ilgiau), bet užtat pagrindinė mintis išaiškėja visai greitai. Nes „Patarėjas“ kalba apie tai, kad, pabandęs žaisti su blogiu, net nepajusi, kaip tapsi jo įkaitu. Taip atsitinka ir pagrindiniam filmo herojui – Michaelo Fassbenderio suvaidintam nusikaltėlių advokatui, kurį visi vadina Patarėju. Kol tik patarinėja klientams, vyras gali išlikti savoje tikrovės pusėje, beprotiškai mylėti gražią moterį (Penelope Cruz) ir ją lepinti, jaustis savas Amsterdame ir Teksase. Bet nusprendęs užsidirbti pinigų ir padėti pergabenti narkotikus iš Lotynų Amerikos į JAV, jis iškart atsiduria kitapus. Todėl užteks atsitiktinumo, kad jo gyvenimas imtų ristis į bedugnę ir taps akivaizdu, kad nieko negalima pakeisti, sugrąžinti ar ištaisyti. Įsileidęs į save blogį, esi pasmerktas.

Netrukus advokatas kartu su savo klientais (ar bendrininkais) prieš savo valią įtraukiamas į narkotikų kartelių karą. Beje, anksčiau jie perspėjo Patarėją gerai pagalvoti. Apskritai, toks įspūdis, kad visi filmo veikėjai yra namudiniai filosofai. Kiekvienas jų, net epizodinis Amsterdamo deimantų prekiautojas (virtuoziškas Bruno Ganzas) iškart sušvyti kokia nors gilia mintimi, pasako rafinuotą frazę, todėl filmo ištarmę kuria ne veiksmas, o ilgi, protingi, išmintingi, filosofiški personažų dialogai ar monologai. Filosofuoja visi – spalvingas Javiero Bardemo narkotikų bosas Raineris, pamilęs pavojingą moterį Malkiną (Cameron Diaz). Už gėrio ir blogio ribos egzistuojanti Malkina. Kaubojišką skrybėlę mėgstantis ir gudresniu už kitus save laikantis Brado Pitto prekeivis. Meksikietis advokatas, kuris, užuot padėjęs Patarėjui, telefonu jam cituoja Antonio Machado eiles ir aiškina apie pasaulio sandarą.
Kartu su visais jais Patarėjas atsiduria toje kitoje, blogio tikrovėje, kuri buvo tokia įtaigi taip pat pagal McCarthy sukurtame brolių Coenų filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Tik Coenai išvengė pagundos tą nevilties ir blogio tikrovę dar pabrėžti simboliškais vaizdais. Scottas tai daro nuo pat filmo pradžios, kai kadrą lyg mirties šauklys perrėžia skubantis motociklininkas, o Patarėjas ir jo mylimoji guli lovoje po balta lyg mirties skraistė paklode. Pirmasis Malkinos pasirodymas filme taip pat simboliškas – ji stebi, kaip gepardas vejasi kiškį. Malkinos ir Rainerio kartu su savimi visur vežiojami gepardai, žinoma, sukelia asociacijas su laukinių žvėrių pasauliu, o ir kūną išsitatuiravusi Malkina ar ryškius drabužius vilkintis Raineris ir jo keista šukuosena taip pat signalizuoja laukinę prigimtį. Todėl netrukus „Patarėjas“ padvelkia tokiu nepakeliamu manieringumu, kokio iš Scotto, manau, niekas nesitikėjo. Net ir Patarėją pražudę narkotikai keliauja į Čikagą ne šiaip sau mašina, o asenizatorių sunkvežimiu, išmatose paskandintose metalinėse statinėse.
Kad Scottas gali veikti vaizduotę ir be išmintingų žodžių, įrodo kelios scenos. Be abejo, jos akcentuoja Scottui svarbias žiaurumo ir sekso temas. Pirmoji scena, kai Pitto herojus pasakoja Patarėjui apie filmus, kuriuose žmonės žudomi iš tikrųjų, ir priduria, kad kiekvienas žiūrintis tampa bendrininku. Postmodernistiškas akcentas, bet filmo pabaigoje Scottas juo grakščiai pasinaudos. Kitas epizodas, apie kurį sukrėstas Raineris pasakoja Patarėjui, kartu ir komiškas, ir absurdiškas, bet itin iškalbingas. Šiame epizode Diaz herojė prievartauja geltoną „Ferrari“ tiesiai Raineriui priešais akis.
„Patarėjas“ nežada netikėtumų. Čia įvyks viskas, kas turėjo įvykti, tik tragedijos nebus. Gaila. Nors, ko gero, to absoliutaus žmogiškojo blogio pasaulyje, kuriame gyvena „Patarėjo“ personažai, tragedijų ir negali būti. Tik godumas, seksas, žiaurumas, mirtis ir deimantai kaip amžinybės atspindys.

„Patarėjas“
„Patarėjas“