7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iškalbingo motyvo meistras

Kompozitorių Teisutį Makačiną kalbina Laimutė Ligeikaitė

 

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 32 (1046), 2013-09-06
Muzika
Teisutis Makačinas. R. Danisevičiaus nuotr.
Teisutis Makačinas. R. Danisevičiaus nuotr.

 

Teisutis Makačinas iš visos muzikų bendruomenės išsiskiria unikaliu kūrybiniu dvilypumu – lygiaverčiai sėkminga lengvojo ir akademinio žanro kūryba. Profesionalaus kompozitoriaus kelią pradėjęs plačiai nuskambėjusiais „Trimis šokiais“, kuriuos tuometinis Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras atliko per 400 kartų Lietuvoje ir įvairiose užsienio šalyse, T. Makačinas šiandien žinomas kaip įdomių vargoninių, orkestrinių kūrinių, instrumentinių koncertų, kamerinės muzikos ir muzikos spektakliams autorius, prikėlęs sceniniam gyvenimui ir mūsų muzikinio paveldo vertybes (suinstrumentavęs pirmąją lietuvišką operą Miko Petrausko „Birutė“, suredagavęs pirmąją lietuvišką simfoninę poemą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“, kai kuriuos Vinco Kudirkos, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Juozo Gruodžio kūrinius).
 
Plačiajai visuomenei T. Makačinas labiau žinomas kaip populiarių estradinių dainų autorius. Maždaug 1968–1985 m. laikotarpiu lengvosios muzikos lobyną T. Makačinas gausiai papildė melodingomis ir elegantiškomis dainomis, kurių ne vieną ir šiandien imasi dainuoti jauni atlikėjai, jos dažnai puikuojasi dabartinių radijo „topų“ viršuje.
 
Pasikalbėti apie abu kūrybinius „sparnus“ kompozitorių T. Makačiną pakvietė „Druskomanijos“ festivalio rengėjai, norėdami pažymėti gražią maestro sukaktį (tarpinę datą tarp dviejų jubiliejų, kaip juokavo kompozitorius) ir skirdami jam finalinį festivalio koncertą. Vėliau pokalbis buvo pratęstas vasaros pabaigoje.
 
Pradėjote kaip ryškus akademinės muzikos kompozitorius. Tačiau netrukus, net kelių kartų džiaugsmui, ėmėte kurti estradines dainas. Jos buvo vakarietiškai gaivios, iš jų sklido laisvės kvapas, joms skambant net nespalvoti televizoriai sušvisdavo spalvomis. Kuriuo momentu Jūsų gyvenime atsirado estradinės dainos?
Mano profesorius Julius Juzeliūnas labai skeptiškai žiūrėjo į dainą, o jau apie lengvąją muziką net ir pagalvoti drausdavo. Rimčiausi klausimai, kuriuos sprendėme kompozicijos studijose, buvo muzikos dramaturgijos, proporcijų ir harmonijos spalvingumo paieškos. Man teko laimė harmonizavimo technikos pasimokyti pas Zigmą Aleksandravičių, jis mus gerai „ištreniravo“. Kai paskutiniais metais studijavome pas Antaną Račiūną, mums atsivėrė laisvė ieškoti harmonijos spalvų, kas derėjo ir su J. Juzeliūno reikalavimais. Baigiau konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) sukūręs kantatą „Pirčiupio pelenai“ pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius, ją to meto muzikinė visuomenė įvertino labai gerai ir atkreipė dėmesį, kad joje yra stiprus melodinis pradas. Po keleto kitų kūrinių „atėjo“ ir Sonata vargonams, kurią per tuometinį bene svarbiausią renginį – Kompozitorių sąjungos plenumą – atliko Leopoldas Digrys. Šiandien sunkiai įsivaizduotumėme, kad plenumo koncerte ji visa (!) buvo pakartota bisui. Tačiau kai pradėjau judėti tuo Sonatos pramintu takeliu, staiga pajutau, kad ten kol kas kelio nėra. Ir pasukau link logotipinio minčių dėstymo, turiningos melodikos kūrimo, motyvo paieškos (kaip kompozitoriams sakydavo dirigentas Juozas Domarkas, „o motyvas kur?“). Tas motyvas charakterizuoja visą mano kuklią kūrybą, kuri egzistuoja įvairiais pavidalais.
Kita vertus, kai radijuje buvo įsteigtas lengvosios muzikos orkestras, tuometis jo vadovas Jonas Vadauskas pradėjo kviesti kūrybinį jaunimą jiems rašyti. Tai didžiausia pagunda – už orkestro lėšas buvo galimybė mokytis instrumentuoti ir praktiškai išgirsti, kaip tai skamba. Mano pirmasis kūrinėlis šiam orkestrui buvo instrumentinė pjesė sutartinės „Kat katinėli“ tema. Nelabai vykusi, bet pajutau, kaip įspūdingai gali skambėti dešimtgarsiai akordai, nelyginant „dangoraižiai“. Visa tai mane labai patraukė. Netrukus atsirado ir pirmoji mano daina „Lyja“ pagal Danos Pročkytės tekstą, ją labai jautriai ir gražiai įrašė dainininkas Romanas Marijošius – vienas populiariausių to meto charakterinių operos solistų. Nuo tol dainos ėmė rastis viena po kitos.
 
Visi kūrėjai tuomet buvo ribojami ideologijos. Turėjo būti kuriamos ir komjaunuoliškos dainos, ir dainos apie partiją, ir t.t. Be to, gyvenome uždarytoje nuo pasaulio informacinėje erdvėje. Įdomu, iš kur Jūsų dainos tokios modernios ir vakarietiškos, iš kur tie madingi ritmai nuo tvisto, bigbito, disko, bugivugio iki bosanovos?
Mus vis dėlto pasiekė ir „The Beatles“ muzika, ir Liuksemburgo radijo stotis, kuri transliuodavo geriausius Europos hitus. Visas menas buvo ideologiškai kontroliuojamas, ypač literatūrinis meno turinys. Kompozitoriaus sąžinės reikalas ir pasirinkimas rašyti „Tarybų Lietuva“ ar „Lietuva“. Mano dainose „Tarybų Lietuvos“ nėra nė vienos. O ritmai atėjo iš jaunystės pasilinksminimų – šokome vakarėliuose, ten skambėjo europietiška muzika, bugivugisir visa kita. Beje, bugivugioritmas man labai patiko. Tai specifinis žanras, reikalaujantis labai išlavintos pianisto rankos. Aš jį studijų metais ir grodavau, ir su Aldona Dvarionaite (viena žymiausių Lietuvos pianisčių, 1939–2000, – red. past.) dažnai pagal jį šokdavome. Iki kol tuometinės konservatorijos rektorius išsikvietė mane ir pasakė: „Mielas Makačinai, arba bugivugis, arba studijos.“ Pasirinkau studijas. Šokome ir toliau, bet šiek tiek mažiau.
Svarbiausia – ritmo pojūtis. Jis yra organiškas. Ar gali pajusti žaidimą dviejų ketvirtinių pulsacijoje? Vieni ten mato dykumą, o kiti – didžiausią poeziją. Aš iš tų, kurie ten mato poeziją. Tada galima tą elementarų ritmą varijuoti ir kurti savo audinius.
 
Bene populiariausia Jūsų estradinė daina buvo „Pilki keleliai“. Ją daugelis laiko liaudies daina. Tai didžiausias pripažinimas autoriui. Kaip tokios genialios dainos gimsta?
Dainos žanras turi du aspektus. Vienas jų – pramoginis. Kitas labiau atliepia sociokultūrinius dalykus. Su poetu Stasiu Žlibinu iš karto pagalvojome, jog daina su žodžiais „Kur tas kelelis mane atves?“ turi gilesnę prasmę. Tai pastebėjo ir muzikologai, o Vytautas Landsbergis spaudoje parašė, kad ji atsiliepia į mūsų visuomenės atsigavimo srautą, į siekį sujungti tautą, išsklaidytą stalinistinių tremčių. Ši daina – „mozūriško“ maršo tempo, tinkančio gyvai pulsacijai – buvo parašyta labai greitai. Įdomu, kad kai ją atidaviau į radiją (tuomet kūriniai buvo vertinami kategorijomis ir nuo to priklausė užmokestis), ji pateko į pačią prasčiausią kategoriją...
 
Negaliu neužsiminti apie dar vieną jūsų estradinę dainą – „Vėjas man pasakė“, kurią kadaise neprilygstamai įdainavo Danutė Neimontaitė. Daina, ko gero, nemirtinga, iki šiol ją atlieka įvairūs atlikėjai.
Ši melodija turi jau bent šešis radijo fonotekoje saugomus įvairius variantus. Ją yra aranžavęs netgi Kauno bigbendas. Buvau apstulbintas išgirdęs jų versiją: tokiai „mašinai“, tokiam „drambliui“ kaip bigbendas buvo pritaikyta ši subtili muzika, ir tai padaryta elegantiškai, su skoniu.
 
Ar nebaisu, kad ta miela senoji lietuviška estrada vis dėlto pasimirš, neišliks?
Neseniai tvarkiau senų dainų klavyrus, juos perkomponuodamas, suteikdamas faktūrą, kad kiti galėtų paimti natas ir atlikti. Tiesa, tas kultūrinis klodas, kuriame dirbo nemažai autorių, lieka tuščias. Lentynose nėra jokių natų, keli įrašėliai ir daugiau nieko. Įrašas prasisuko, išnyko ir baigta. Didžiausia mūsų problema – nėra natų. Gerai, kad turime Muzikos informacijos ir leidybos centrą, kuris kaupia fonoteką ir nototeką. Yra kur viską padėti. Tačiau suskausta širdį, kai Vilniaus miesto muzikos bibliotekoje pavartau natų tomus, pavyzdžiui, 1922, 1923, 1924 metų „Populiariausi Amerikos hitai“. O kur mūsų palikimas? Visiems mums yra didžiausias uždavinys kažkaip sutvarkyti, įamžinti tai, ką turime sukūrę.
 
Ar klausotės lietuviškų popmuzikos, roko dainų? Ar šioje muzikoje galima užčiuopti kokią nors informaciją, intelektinį ženklą?
Daugeliui trūksta profesionalumo, amato išmanymo. Tačiau yra labai talentingų kūrėjų, kurie gauna užsakymus net iš Londono, Paryžiaus, Kanados. Bet kur jų muziką išgirsi? Pagrindinės radijo programos mieliau užpildomos vakarietiška muzika. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau mes pasimokysime iš prancūzų, kurie yra nustatę aiškias kvotas, kiek turi būti tautinės produkcijos ir kiek užsieninės.
Mano karta turėjo kūrybinę bazę – orkestrą, kuriam reikėjo mūsų produkcijos ir mes noriai dirbome. Šiandien sistema yra iš esmės pasikeitusi. Įsigalėjo „prodiuserinė“ sistema. Sakote, rašykite dainas. O kam jos bus reikalingos? Monopolininkai prodiuseriai tuos popmuzikos kūrėjus „drožia“, kaip išmano. Kompozitoriai turėtų nenusileisti, stiprinti konkurenciją, galbūt tada kas nors pasikeistų.
 
Kas pirmiau atsiranda – muzika ar tekstas? Paprastai manoma, kad kompozitorius paima eiles ir joms sukuria muziką.
Daugelio mano dainų muzika gimė pirmiau. Tik vėliau buvo rasta tema, suderinti tekstai. S. Žlibino tekstai žemiškesni, o Vytauto Bložės – išskirtiniai, aukštoji poezija. Buvo atvejų, kai jo eiles bandžiau pakreipti „demokratiškesne“ linkme, bet tada gaudavau didelį laišką (juos visus išsaugojau), kuriame jis pabrėždavo mano nekompetenciją poezijoje ir aš susitaikydavau su jo versija. Jo dainų tekstai yra išleisti rinktinėje ir skaitomi kaip gražiausia poezija. O akademinėje muzikoje vyrauja kitoks kūrybos procesas: pirmiausiai kyla inspiracija iš poeto pusės, o paskui jau darai ką nors savo.
 
Vienas iš akademinio dainos žanro šedevrų yra Jūsų dainų ciklas „Penki haiku“ japonų poetų tekstais. Kas inspiravo šių dainų kūrybą?
Noras kurti tokį žanrą atsirado seniai. Vienas bičiulis kadaise perskaitė haiku ir tas įspūdis, tas simbolio graudulys išliko visiems laikams. Po maždaug dvidešimties metų parašiau šį ciklą. Tarp kitko, iš pradžių nesigilinau, kada buvo sukurti šie eilėraščiai (vertė poetas Jonas Juškaitis), o sužinojęs nustebau: juk tai IX, X net VII amžių japonų poezija! Iš tų penkių haiku tik vienas autorius buvo iš XIX amžiaus. O tai reiškia, jog žmogiškoji esmė yra Viešpaties kūrinys ir jo pamatinės vertybės nesikeičia. Keičiasi tik išorė, dekoracijos. Tai atskleisti ir siekiau šiame kūrinyje, kurį po ilgų repeticijų žavingai atliko kamerinis ansamblis „Arsenalas“ ir dainininkė Julija Stupnianek.
 
Jūsų akademinė kūryba pasižymi intelektualiu skambesiu, linijų žaismu. Kiek žinau, vienas iš labiausiai Jus dominančių kūrybos principų yra polifonija, kurios meną dėstėte ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokie polifonijos principai jus žavi?
Polifoniškas minčių dėstymas mane žavi galimybe žaisti plačiu, daugianariu informacijos srautu, siekiant sureguliuoti visus numatomo meninio vyksmo aspektus, nepaliekant vietos „papildams“ ir atsitiktinumams. Kiti polifonijos aspektai man ne tokie svarbūs.
 
Stebinate savo pomėgiu, nesusijusiu su muzika: žavitės lėktuvais, mašinomis, jų konstrukcijomis, dizainu ir pan. Iš kur tai?
Iš vaikystės. Karo metais gyvenome Užupyje ir virš mūsų kiemo, maždaug 300 metrų aukštyje, nuolat praskrisdavo besitreniruojantys „meseršmitai“. Tad pirmas stiprus vaikystės įspūdis – gražus, greitai praskrendantis lėktuvas. O į lėktuvą, kaip į meno kūrinį, pažvelgiau maždaug 1951 m., kai mes, vaikai, sužinojome į Vilnių atskridus rusišką desantinį dalinį su Il-14 lėktuvais. Tai dvimotoriai sidabro spalvos lėktuvai su sklandytuvais. Lėkte nulėkėme į oro uostą stebėti, kaip kyla gal 50 tokių lėktuvų, besileidžiančios saulės šviesoje jie atrodė nepaprastai įspūdingai. Kad ir kaip būtų, lėktuvas yra žmogaus genialumo įsikūnijimas, tobulų proporcijų produktas. Niekada nelieku abejingas, kai tokia mašina kybo ore, arba ties Liepkalniu 40 metrų aukštyje prašniokščia virš galvos. Kartą pataikiau stebėti, kai leidosi gigantiškas amerikietiškas transportinis lėktuvas C-5. Fantastiškas vaizdas. Tai ne tik technika, tai – menas, judesys, grožis.
 
Žiūrėti į lėktuvus pabėgdavote iš muzikinės aplinkos. Jūsų tėtis Antanas Makačinas buvo žinomas chorvedys, pedagogas, dirigentas. Muzika Jus įtraukė nuo mažų dienų. Ar buvo dar kitų pomėgių, kurie galėjo tapti Jūsų profesija?
Kitų rimtų pasirinkimų nebuvo, dominavo muzika. Žinoma, vaikystėje patingėdavau, kaip ir visi berniukai, bet ėjau tuo keliu aiškiai žinodamas, ko noriu. Tačiau kad studijuosiu būtent kompoziciją – čia jau mano pirmojo pedagogo Jurgio Gaižausko nuopelnas. Laimė, kad Tallat-Kelpšos technikumo (dabar Vilniaus Tallat-Kelpšos konservatorija) muzikos teorijos specialybės moksleiviams kompozicija buvo privaloma. Kai pradėjau, ir nesustojau. Man patiko.
 
Dėkoju už pokalbį. Linkiu kylančios tarsi lėktuvai kūrybinės sėkmės.

 

Teisutis Makačinas. R. Danisevičiaus nuotr.
Teisutis Makačinas. R. Danisevičiaus nuotr.