Kas lėmė, kad kovo 13-ąją solidų 50-ties metų jubiliejų minėsianti „Skalvija“ išliko – čia dirbę žmonės, palankiai susiklosčiusios aplinkybės ar nuo pirmųjų metų repertuaro sudaryta alternatyva rinktis, – dabar galima tik spėlioti. Tačiau atlaikiusi visas negandas ir išbandymus „Skalvija“ (buvusi „Planeta“) tapo ne tik ilgiausiai veikiančiu kino teatru Vilniuje, bet ir vertingo kino bei jo mėgėjų namais.
Per pusę amžiaus „Planetos-Skalvijos“ istorijoje randą paliko ir politiniai kataklizmai, ir kultūrinės transformacijos, ir kapitalizmo pamokos. 10-ajame dešimtmetyje „Skalviją“, kaip ir kitus Vilniaus kino ekranus, purtė privatizavimo vajus, bet kino teatras Neries pakrantėje atsilaikė. 2002 m. vienas žingsnis ją skyrė nuo bankroto: paskui „Skalviją“ driekėsi 17 antstolių bylų šleifas. Didelių jai vadovavusios kino kritikės Živilės Pipinytės pastangų dėka jo išvengta. Tiesa, teko aukoti antrąją salę.
„Kodėl iš daugiau nei 20 tarybinių kino teatrų išliko būtent „Skalvija“, dabar pasakyti sunku. Tai nebuvo vieta, į kurią veržėsi ano meto aukštuomenė, čia nebuvo klojami raudoni kilimai ir rengiamos kino premjeros. „Planeta“ buvo trečio ekrano teatras – filmai atkeliaudavo tik parodyti „Pergalėje“, „Lietuvoje“ ir kitur. Didelių sentimentų jai nejautė ir žiūrovai – tuo metu jie dažniausiai lankydavosi kino teatruose, kurie geografiškai jiems buvo patogiausi“, – pasakoja Sonata Žalneravičiūtė, „Skalvijos“ kino centro programos sudarytoja.
Tačiau į „Planetos-Skalvijos“ istoriją besigilinanti S. Žalneravičiūtė atkreipia dėmesį, kad akylesnis žiūrovas jau pirmaisiais „Planetos“ gyvavimo metais čia galėjo rasti alternatyvą Vilniaus teatrus užplūdusiai tarybinei produkcijai. „Planetoje“ grėsmingai praplaukė Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis Potiomkinas“, įsiminė Michailo Kalatozovo šedevras „Skrenda gervės“, netikėtai viename vaikų seanse blykstelėjo niekam nežinomo Andrejaus Tarkovskio diplominis darbas „Volas ir smuikas“.
„Didžiausias atradimas mums patiems, kad „Skalvija“, pati to nežinodama, tęsia „Planetoje“ gimusias tradicijas“, – sako S. Žalneravičiūtė. Kaip ir prieš kelis dešimtmečius, „Skalvijoje“ filmai rodomi originalo kalba (antroje „Planetos“ salėje jie kartais demonstruoti vokiečių, anglų kalbomis), savaitgaliais šeimos suguža į seansus vaikams, o fojė erdvė išnaudojama parodoms. Jubiliejaus proga kovo 8-ąją joje įsikurs „Skalvijos“ personažai“ – Vikos Petrikaitės užfiksuoti kino centro darbuotojai pamėgtų aktorių amplua.
Per penkis dešimtmečius nenutrūko ir „Skalvijos“ kaimynystė su kino menininkais. Vienintelį kino teatrą, suprojektuotą gyvenamajame name, visada supo iškilūs kultūros ir visuomenės veikėjai. Šiame name gyveno režisierius Vytautas Žalakevičius, operatorius Algirdas Mockus, kino dailininkas Jonas Vilutis. Tai jo masyvūs, nuo naujausių filmų plakatų tapymo tendencijų neatsiliekantys tapiniai papuošdavo „Planetos“ afišas ir viliodavo žiūrovus. Dabar „Skalvijos“ pašonėje „gyvena“ šiuolaikinių Lietuvos kino kūrėjų karta – Šarūnas Bartas ir Arūnas Matelis.
Nepaisant amžiaus, „Skalvija“ koja kojon žengia su technologinėmis naujovėmis. Daugiau galimybių rinktis filmus ir užtikrinti kokybišką jų demonstravimą kino centrui suteikė neseniai suprojektuota skaitmeninė vaizdo ir garso rodymo sistema (DCP). Didesnė laisvė formuojant programą atsirado 2007 m. pradėjus kino filmų platinimo veiklą. Šiuo metu „Skalvijai“ priklauso per 30 filmų, tarp kurių yra ir itin garsių – austrų režisieriaus Michaelio Haneke’s „Baltas kaspinas“, Mike’o Leigh „Dar vieneri metai“.
Įvairias kino edukacines programas vykdančią, nuosekliai žiūrovą auginančią „Skalviją“ įvertino ir savi, ir svetimi. 2010 m. „Skalvijoje“ nutūpė „Sidabrinė gervė“ už edukacinę veiklą, skirtą įvairaus amžiaus žiūrovui. 2011 m. „Skalvijos“ kolektyvas skrido į Paryžių atsiimti „Europa Cinemas“ tinklo, vienijančio per tūkstantį kino teatrų, apdovanojimo už geriausią metų kino programą.
