7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Bučiuotojos nuotykiai

Nauji filmai – „Aurora“

Živilė Pipinytė
Nr. 1 (1015), 2013-01-04
Kinas
„Aurora“
„Aurora“

„Ir kas buvo ta bučiuotoja?“, – klausia daktaras Briulovas žmogžudyste įtariamo paciento, kuris ką tik papasakojo jam savo sapną. Vyras jam sakė, kad sapne atsidūrė lošimo salėje, o tarp staliukų vaikštinėjo ir visus vyriškius bučiavo gražuolė. Tik nepaminėjo, kad jos veidas visai kaip daktaro Briulovo mokinės psichoanalitikės. Alfredo Hitchcocko „Užkerėtasis“ sukurtas 1945-aisiais, kai JAV staiga itin gausiai užderėjo filmų, aiškinančių, kas yra psichoanalizė. Ir daktaras Briulovas, kurį suvaidino Michailas Čechovas, ir visas filmas žiūrovams paaiškino, kaip sapnai padeda suprasti žmogaus pasąmonę.

„Auroros“ režisierė Kristina Buožytė visai neaiškina, kodėl komos ištikta jos filmo herojė Aurora (Jurga Jutaitė) nuolat nori bučiuotis. Ir kodėl savo bučinių objektu ji pasirinko moksliniame eksperimente dalyvaujantį Luką (Marius Jampolskis). Tik todėl, kad jis prisijungia prie Auroros smegenų? Šiek tiek paaiškina tik apie eksperimentą – bandoma prasibrauti į žmogaus smegenų veiklą, o komos ištiktojo ji silpnesnė, todėl galimybės suprasti didesnės. Beje, visai neaišku, kas yra Lukas ir kodėl jis dalyvauja eksperimente – mokslų nebaigęs medicinos studentas ar tikras mokslininkas? Aišku tik tiek, kad Lukas gyvena su nykia mergina Lina (Martina Jablonskytė), kurios švelnumas jam sukelia norą masturbuotis priešais kompiuterį.
 
Užtat ši filmo pradžios scena turi paaiškinti staiga gimusią Luko aistrą, kuri užsimezga jo pasąmonėje arba sudėtingos technikos ir eksperimento generuotoje virtualioje erdvėje. Didžioji filmo dalis ir vyks toje dirbtinai sukeltų (ar perduotų) prisiminimų ir geismų erdvėje. Iškart prisipažinsiu, kad ši erdvė man pasirodė neturinti nieko bendra nei su geismais, nei su prisiminimais, tik su ne viename lietuvių kūrėjo filme matytais interjerais – perdėm gražiais, neva skandinaviškais, neva prabangiais, bet funkcionuojančiais grynai „kiniškoje“ vaizduotėje. Apskritai Buožytė nuo pat pradžių nori priblokšti gražiais vaizdais, kuriuose atpažįsti ne vieną kadaise matytą filmą, vaizdo klipą ar paveikslą.
 
Bet gal nesupratau sumanymo, gal režisierė norėjo parodyti, kokia unifikuota ir banali yra trisdešimtmečio lietuvio vaizduotė? Pasakyti, kad šiuolaikinio žmogaus fantazija neapsakomai skurdi ir paveikta masinės kultūros šablonų, primenanti spalvotą žurnalą ar baldų parduotuvės katalogą? Kad ir kaip būtų, dirbtini interjerai, dar labiau išryškinantys personažų vienmatiškumą, filme persekioja nuo pirmų kadrų, kai Linai paglosčius Luko plaukus Felikso Abrukausko kamera apsisuka 360 laipsnių, parodydama erdvę, kurioje Lukas gyvena. Kitam filmui gal toks epitetas ir netiktų, bet impotentiškas Luko būstas šiuo atveju gerai paaiškina jo santykių su mergina esmę.
 
Suprantu, kad recenziją turėčiau pradėti nuo filmo temos ar nuo netikėtai ant jo užgriuvusios prizų liūties, kuri taip stulbina lietuvių žiniasklaidą, bet būtent interjerai man užgožė kitus filmo vaizdus, kuriuos, kaip suprantu, „generavo“ scenarijaus bendraautoris, regis, filmo vizualumo kūrėju „Auroros“ titruose įmantriai įvardytas Bruno Samperis. Juolab kad visa su eksperimentu susijusi informacija filme išberiama pseudomoksline greitakalbe, o nyki erotika ir seksas, kuriuos tenka stebėti beveik dvi valandas, neįkvepia gilintis nei į mokslo paslaptis, nei į personažų santykius.
Bet šiuolaikiniame kine tai madinga: jauni autoriai nori kalbėti apie pasąmonėje egzistuojančius žmogaus geismus, prigimtį, aistrą, lytį, bet kažkodėl rodo nuogus vyrą ir moterį (arba vyrą ir vyrą, arba moterį ir moterį) būtinai smėlynuose, ošiant jūros bangoms, valgančius ikrus ir austres. Dažniausiai tą idiliją sugriauna kokia nors nemaloni aplinkybė – liga, mirtis, likimas ar įkūnytas blogis. Pastarojo – Auroros vyro Stalkerio (taip skaičiau kažkokiame anonse) vaidmuo šįkart atiteko Šarūnui Bartui, ir jį galima tik užjausti.
 
Didžiausia „Auroros“ silpnybė ta, kad pagrindinė tema nuskęsta dramaturgiškai nepagrįstuose vaizduose. Lukas atsiduria komos ištiktos gražuolės pasąmonėje, bet ji tokia tuščia, kad ten paprasčiausiai nėra ką veikti, tik bučiuotis. Iš pradžių gražuolė Aurora yra tik nuogas objektas, plūduriuojantis tarp bangų. Paskui ji pradeda bučiuoti, bučiuoti ir bučiuoti. Lukas į tai įsitraukia vis labiau ir pradeda įtarti paslaptį, kuri esą blokuoja merginą. Ta paslaptis susijusi su vyriškiu, kuris užsimušė važiuodamas naktį kartu su ja automobiliu. Ar Aurora jaučia kaltę dėl jo mirties? Filmo kūrėjai palieka žiūrovams daug laiko svarstyti pačias įvairiausias galimybes. Pabaigoje dar sužinome, kad ji buvo vyro atstumta, juo nusivylė. Bet kad Luko aistrą žadina toji paslaptis, būtų pernelyg vienareikšmiškas atsakymas. Tik „Aurora“ neformuluoja nei klausimų, nei atsakymų. Užtat ir filmas plūduriuoja tarp tų temų ir motyvų, kurie dabar atrodo reikšmingi ir madingi: tobulos technologijos ir netobulas žmogaus kūnas; sugebėjimas prasibrauti į svetimas smegenis, nesugebant suprasti savo prigimties; manipuliavimas svetimais išgyvenimais, kai eksperimento rezultatų neįmanoma numatyti, ir pan. Visa tai priklausys nuo žiūrovo fantazijos, nes filmo autoriai velkasi paskui neįmantrų siužetą.
 
Tačiau būtent tema, nepaisant prastos dramaturgijos ir seklių personažų, manyčiau, lėmė tarptautinę filmo sėkmę. Pastebėjau, kad dabar kritikai ir žiuri nariai vis dažniau vertina filmą už temos madingumą, o ne už tai, kaip meniškai ar įtaigiai ji perteikta. Todėl tiek daug prizų įvairiuose festivaliuose surenka politiškai korektiški filmai apie engiamus palestiniečius (homoseksualus, imigrantus etc.). Juolab kad ir „Auroros“ pabaiga – vadovėliškai teisinga ir banaliai „humanistiška“.
 
„Auroros“ kūrėjai pabandė įkelti koją į žanrinio kino teritoriją, tik rezultatas vis dėlto įtartinas.
 
Man „Aurora“ – dar vienas pernelyg ištęstas, nuolat stringančio ritmo, neprofesionalus ne tik pagrindiniais (nors kaip suvaidinti punktyrišką schemą?), bet ir antrojo plano vaidmenimis (išskyrus vienintelį tikrai gyvą personažą – gydytoją patologoanatomą, kurį tiksliai suvaidino Darius Meškauskas), pernelyg sureikšmintas, bet negrabiais dialogais priartėjantis prie akivaizdžios grafomanijos, „pergrūstas“ garsios muzikos filmas. Tai dar viena dabar tokio paplitusio filosofiško žanrinio „arthouse“ imitacija. Dar su pretenzijomis į „tarkovskiškumą“ ir „globališkumą“, kurias išduoda anglų, lietuvių ir prancūzų kalbų mišinys. Bet „Aurora“ neturi geresniems šio žanro filmams būdingo antro dugno, kurį būtų įdomu interpretuoti, negeneruoja naujų, kad ir tik lietuvių kinui, idėjų. Juk nauja idėja nepavadinsi tų nuolat ekrane matomų nuogų kūnų, kurie atgyja tik tada, kai ant personažų galvų atsiduria juokingas tinklelis.
Kita vertus, gal užsieniečius sužavėjo neįprastai nyki, skurdi ir niūri lietuviško geismo vizija? Aurora ir Lukas vartaliojasi ant medinių grindų, guli kopose, valgo skanėstus, bėgioja vienas paskui kitą. Taip „Auroros“ kūrėjai įsivaizduoja aistros gimimą? Geismą, kuris privers Luką peržengti ribas ir atsisakyti net išlikimo instinkto? Nežinau, ar kaltas operatorius, ar toks buvo sumanymas, bet erotinės įtampos filme visai nėra, o nuogi Jutaitės ir Jampolskio kūnai filmuojami taip pat kaip ir patiekalai, kurie jų laukia ant prabangaus stalo. Šios banalios monotonijos atsvara turėtų būti orgija, kurią stebi Auroros vyras, bet ji kažkodėl sukelia prisiminimus tik apie Tomo Tykwerio „Kvepalus“ ir Larso von Triero „Antikristą“. Banali ir scena su prostitute: žinoma, bus kiemo užkaboriai, tamsa, lietus, prievarta.
 
Bet gal šis begalinis banalumas ir yra gilioji „Auroros“ prasmė? Pažangiausios technologijos tik išryškina ir padaro matoma tai, ko nenori pripažinti šiuolaikinis žmogus, beje, ir dažnas šiuolaikinis kūrėjas, pasirinkęs masinės kultūros dirgiklius (nuogą kūną, paslaptį, mirtį, erotiką) ir gyvenimą „Facebook’e“ bei kitoje virtualioje erdvėje. Atsidūręs toli nuo tikrų jausmų, skonių, kvapų, geismų, žodžių, prisilietimų. Jo prisiminimai – tik gražūs vaizdeliai begalinėse interneto kapinėse. Net mirtis yra tik dar vienas įsivaizdavimas, nes iš tikrųjų jis niekad ir negyveno.

 

„Aurora“
„Aurora“